rastas

Šįryt LTV laidoje „Labas rytas“ Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė patvirtino tai, ką aš mėgstu kartoti jau keletą metų – ne kalbininkai, o konkrečios srities specialistai kuria naujadarus. Kalbininkai juos tik patvirtina. Arba atmeta.

Tiesa, mintis ne mano – ją girdėjau per paskaitas iš ponios Irenos vyro, VU Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos.

Bet esmė lieka ta pati – kai keikiame kalbininkus (arba „kalbainius“, kaip juos su lengva panieka vadina vienas bičiulis buriuotojas) kurie neva verčia (ar tikrai daug tos prievartos?) mus vartoti nesuprantamą neva lietuvišką žodį (naujadarą), apsidairykime aplinkui. O gal tą kvailą žodį sugalvojo mūsų draugas, kolega, pažįstamas?

„Čiurkšlinis spausdintuvas“ skamba juokingai, ar ne? Bet jį sugalvojo (ar tiesiog iš anglų kalbos išvertė) vienas iš kompiuterijos atstovų. Labai labai norint net būtų galima atsekti, kuris. Bet neverta, juolab ir žodis neprigijo.

Taip ir su kitais žodžiais – vieni prigyja, kiti nelabai. „Tinklaraštis“ – angliškojo „blog“ pakaitalas, panašu, kad jau prigijo. Bent jau man šis žodis gražus ir ne toks dviprasmiškas kaip „blogas“. Juk be konteksto „blogas“ reiškia „negeras“. Nors pakaitalo „blogosferai“ neįsivaizduoju… „Tinklaraštijos brolija“?

Ir „blogeris“ skamba paprasčiau, skambiau, nei „tinklaraštininkas“. Ar tai išimtys, kurių neišvengsime, ar tie žodžiais, kuriuos, neradus kuo pakeisti, derėtų rašyti kabutėse? Nesu kalbos žinovas. O jau gramatinių klaidų (praleistų raidžių, dar „mistaipais“ vadinamų) mano tekstuose apstu. Vis skubu kažkur… Ir stilius galėtų būti gražesnis.

Tačiau kai kurių tinklaraščių prenumeratos teko atsisakyti vien dėl per dažnų juose anglicizmų. Suprantu, ne visus žodžius galime pakeisti lietuviškais. Pati I.Smetonienė pripažįsta – „byla“ vietoje „failo“ neprigijo. Bet stengtis verta.

Štai vakar toks nutikimas buvo (na ir sutapimai!) – gerokai vyresnis pažįstamas klausė šio bei to apie kompiuterius. Nesu specialistas, bet dar pasitaiko žmonių, už kuriuos žinau šiek tiek daugiau. Tikriausiai kompiuterius labiau išmanantis ir angliškus terminus mėgstantis pasakytų – „advanced user“.

Taigi, pažįstamas paklausė, aš jam atsakiau. Gyva kalba – tai ne rašto darbas. Tad natūralu, jog pusė mano pasakytų terminų buvo angliški. Žmogus prašė neskubėti ir bandyti paaiškinti suprantamiau – jo operacinė sistema išversta į lietuvių kalbą. Skirtingomis kalbomis parašytomis operacinėmis sistemomis mes kompiuteriais dirbti mokėmės

Tie, kam mano svarstymai pasirodė didaktiški ar rado klaidų ir nori piktą žodį išrėkti – rašykit elektroninius laiškus. Atsakyti neprižadu. Žinau savo klaidas ir stengiuosi jų išvengti, nors pavyksta ne visuomet.

Užbėgdamas už akių galimiems priekaištams ar klausimams pripažįstu – nepasiūliau nei vieno buriuotojiško termino sulietuvinti. O mano įrašuose (ar rašiniuose? – dar vienas kamuojantis mane klausimas) daug iš olandų, vokiečių, anglų, rusų kalbų atėjusių jūrinių terminų. Nesiaučiu tiek stiprus, kad galėčiau kalbininkams (juolab – Smetonų šeimai) siūlyti naujadarus.

Kaip ir kompiuterijoje, ne visi bandymai sulietuvinti terminus prigyja. „Buomas“ man skamba perdėm keistai vietoje „giko“, o „šturvalas“ ir bus „šturvalas“, ne „vairaratis“, kaip „rumpelis“ – ne „vairalazdė“. „Jolė“ vietoje „šverboto“ skamba gražiai, bet ar daug buriuotojų supras, ką aš pasakiau?

Norminio jūrinio žodyno neteko regėti. Ir kol tokio nėra (o gal yra?), vyksta aštrios diskusijos – „vachta“ ar „vakta“?

Ak, tiesa, ką tik pasirodžiusio Jurgio Banaičio lietuvių-anglų kalbų „Jūrinį žodyno“ jau eisiu ieškoti. Ir reikės ne vien į lentyną pasidėti.

Galima ir internete rasti žodynų:

Bet jų negana, o ir knyga mielesnė, nei monitorius („vaizduoklis“ taip ir neprigijo…), nors prie monitoriaus laiko praleidi daugiau. Tad eisiu ieškoti (su viltimi rasti) knygų, apie kurias „Klaipėda“ dar prieš trejus metus rašė:

<…> Netolimą praeitį atgaivina jau kai kurių primirštas pirmojo autoriaus Alfonso Veličkos kuklus lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių jūrinių terminų žodynas, kurį savomis lėšomis buvo išleidęs „Baltijos“ žvejų kolūkis. Jį apie 1989 metus dar buvo galima rasti daugelio laivų salonuose ar kapitono tiltelyje kaip parankinę knygą. A.Veličkos žodynas kurį laiką buvo geriausias draugas ir jūrine tematika rašantiems žurnalistams. Vėliau pasirodė storas, solidus, iki šiol bene populiariausias trikalbis lietuvių, rusų ir anglų kalbomis parengtas Jurgio Banaičio žodynas. Greta jo ką tik išėjęs jūrų kapitono, dėstytojo Viliaus Pakalniškio jūrinių terminų žodynas. Parodoje yra ir tik vieno kito su jūreivyste susijusio specialisto matyta Kanadoje Bronio Stundžios parengta, išleista ir į Lietuvą atvežta „Jūrinių įvardų“ knygelė. Visą šį žodynų rinkinį sudėjus kartu ir padirbėjus kalbininkams, ko gero, turėtume norminį jūrinių terminų žodyną. Ir džiugu, ir keista, kad šio kruopštaus alinančio darbo ėmėsi ne kalbininkai, lituanistai, o jūrinės aplinkos žmonės, kuriems rinkti žodžius, terminus, juos sisteminti buvo ypač sudėtinga. Žinovai sako, kad parengti žodyną daug sudėtingiau, nei parašyti bet kokią knygą. <…>

Juk knyga – gera kalėdinė dovana sau, ar ne? Ak, tiesa, „Jūrinius įvardus“ turiu.

P.S. Kas nors iš „tinklaraščių brolijos“ klausė šių metų pradžioje I.Smetonienės paskaitos konferencijoje BLOGin 2008?


2 Comments

Darijus · 12/18/2008 at 6:05 PM

Vachta galime pakeisti i budyne. Grazus uzmirstas zodis. Aisku irgi dviprasmiskas. Zemaitiskai reikia laidotuves. Bet kiek tu zemaiciu ant mariu vandens?

Rokas Arbušis · 12/18/2008 at 6:17 PM

@Darijau
matyt per mažai manyje žemaitiško kraujo, jei tokio žodžio nežinojau :)

Comments are closed.