Rimtautas Rimšas Vyriško torto receptas

Rimtautas Rimšas moka ne tik rašyti, bet pristatyti knygas skaitytojams. Gaminant maistą buvo pasakojama apie “Vyriško torto receptą”.

Rimtautas Rimšas knygas rašo greičiau, nei spėju perskaityti. Prieš kelias savaites baigiau „Vyriško torto receptą“, o po kelių dienų eisiu į naujos knygos „Nulinis plūdrumas“ pristatymą. Ne autorius kaltas, kad dedikuotą knygą tik dabar perskaičiau. Pagirti noriu: rašo produktyviai, ir, svarbiausia, įdomiai ir gražiai.

„Gražiai“, tiesą, sąvoka sąlyginė. Dėl skonio ginčijamasi. Jei visos būtų gražios, nebūtų mados tendencijų ir misių. Bet grožio rėmai platesni, nei fizikos dėsnių. Ir jau tikrai, raštijoje, kur žodžiais išreikšti mintį turi tokia aibę galimybių, kad skaičius žmogui nesuvokiamas. Ir Rimtautas ta aibę išnaudoja puikiai.

Praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje

Jei užsisklęsti tik savo kajutėje, galima bėdavoti, kad lietuviškų marinistinių knygų  labai nedaug (lyg pasaulyje jų būtų daugiau, lyginant, pavyzdžiui, su verslo ar saviugdos knygomis), o tokių, kurių kalbos grožis skaitymą daro itin maloniu, išvis kelios.

Paprastu siužetu, bet gražia kalba R.Rimšo knyga ir patraukė. Kas pažįsta autorių asmeniškai žino, kaip ne visad alengva suprasti jo pasakytus žodžius, o necenzūrinės leksikos buriuotojas denyje ar šalia jo (kitur negirdėjau), irgi nevengia. Bet jo parašytos knygos, kas kita – gal minčiai kartais ankšta, bet tikrai erdvu žodžiui.

Erdvėje be kraštų kartais pasiklystų. Esu save pagavęs pajutus mažyti dirglumą, kai metaforų, palyginimų, aprašymų gausa paslepia mintį ir reikia vėl ir vėl sakinį perskaityti. Tiesa, šie atvejai per reti, kad sugadintų bendrą įspūdį.

Esu skaitęs pas Ilzę Butkutę tinklaraštyje:

„Budistai siūlo kalbėti kuo paprasčiau, kuo aiškiau ir iliustruoti istorijas palyginimais.“

Jei Rimtauto sakiniams paprastumo stinga, tai palyginimu gausa tai atperka.

Štai vienas tokių pavyzdžių:

— Čia lašišos, – subalbatuoja Daktaras ant stulpo pakabinto geležinio ruporo tembru, kažkada vadintu epochos balsu, ir, netikėtai įjungęs aksominį violončelinį registrą, priduria: – Ir žinote ką – mes jas išrūkysime. (p. 197)

Apie ką knygą? Kaip trys diedai burine jachta plaukiojo Švedijoje. Įkvepiantis aprašymas patiems tokį žygį surengti. „Turisitiaką“ vandenyje. Skaitydamas knygą į jūrlapį nežiūrėjau, bet tikiu, kad kaip pirmine locija, naudotis galima.

Kaip ir visos iki šiol skaitytos Rimtauto knygos, apie jūrą ir laivus parašyta šiltai, su meile, ne didaktiškai. Ir su humoru. Kartais kandžiu, bet visada subtiliu. Net jei atrodo tiesmukas.

Esu įsitikinęs, kad norint parašyti bent pusėtiną knygą, reikia perskaityti jų daugybę. Parašyti gerą, reikia dar ir talento (tokios savybės kaip kantrybė, užsispyrimas ir t.t. jau savaime suprantamos). Ar R.Rimšas talentingas, spręskite patys, man jo knygos aukščiau, nei pusėtinos ar tų rašytoju, kurie nepaiso taisyklės:

“Jei gali nerašyti – nerašyk.”

Knygas skaitau jas braukydamas ar nusirašinėdamas patikusias mintis. Knygų yra per daug, kad gaiščiau laiką prastoms (ne visas ir reikia skaityti, kaip rašo knygius, rašytojas vertėjas Marius Burokas ), o prie gerų minčių iš gerų knygų kartais sugrįžtų.

Pasinaudosiu tinklaraščiu kaip užrašų knygute. Ir kitiems leisiu. Tai ką aš pasibraukiau R.Rimšo knygoje „Vyriško torto receptas“?

Galbūt tai, ką vakar laikei dideliu turtu ar lobiu, šiandien teverta kainos metalo laužo, kurį dar reikia nuvežti jo supirkėjui. (p. 135)

Nečiaudėk teisme, kai kalbą sako tavo advokatas, negadink oro teatre, kai Hamletas skaito savo garsųjį monologą, ir niekada nesakyk, kas būtų, jeigu būtų. (p. 136)

… seksu, skirtingai nei žvejyba, sėkmės ar nesėkmės atveju negalima užsiimti neribotai ilgą laiką. (p. 141)

…panašu, kad neįgyto mokslo spragą Santechnikas sėkmingai kompensuoja įgimta retorika. (p. 144)

…noras būti “kaip visi” stipresnis už norą būti “koks esi”. (p. 163)

Laimingiausi šiame pasaulyje yra desertiniai šaukšteliai – jie visada lieka vaikai. (p. 166)

Ir Daktaras kažko, lyg tirštimo į kelnes kliurtkstelėjęs, tyli. (p. 169)

Keistas žmogaus noras pro savo langą žiūrėti į ne jį maitinančio fabriko kaminą, o į jokios naudos neduodantį vandenį. (p. 171)

Žmogus, matyt, vienintelis padaras Žemėje, kuris ne visada sako tai, ką galvoja. (p. 220)

…ir ką tik buvusi extra dabar galėjo tapti ex. (p. 237)

Keisti save? Kaip? Ar tai ne tas pats, kaip bandyti seną alavinį šaukštą perlydyti į jei ne auksinį, tai bent sidabrinį? (p. 238)

Ten buvę neblogi, su atskirtu kampu namai, kol neatsiradęs tas kitas kvapas, sklindąs iš besipykstančių žmonių. Nepakenčiamas. Jei gaudysi pelę iš pykčio, niekada jos nesugausi. (p. 248)

Citatos, kaip matyti, ne tik apie jachtas ir jūras. Nes ir knyga apie žmones. Jūroje, bet nebūtinai.

Knygu skaitymas arbusis lt

Tik netiesiogiai su aukščiau išdėstytu tekstu susijusi iliustracija.


1 Comment

btlz · 2016/01/27 at 09:29

smagu skaityti irasus po didesnes pertraukos////

Comments are closed.