Brighton [arbusis.lt]

„Yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos grįžti gyvi. Ir pridurdavo: pamatysi, kaip nustebsi sužinojęs, kurie iš jų laimingiausi.“

Alesandro Baricco, „Jūra vandenynas“

Alessandro Baricco knygą „Šilkas“ skaičiau, nes primygtinai rekomendavo. Knygą „Jūra vandenynas“ skaityti ėmiausi savo noru, nors ne iškart, jai reikėjo pribręsti. Abiem atvejais skaičiau žodžio meistro kūrinius.

Pirmuoju atvejų knygą rekomendavo kaip mokymo priemonę – patirti, kaip gražiai gali lietis žodžiai. Antruoju atveju suvokiau, kad jei mokytis, tai dar yra labai ir labai daug ko.

A.Baricco sakiniuose žodžiai liejasi vienas po kito lyg jūros mūšos bangos į krantą ir kartais tie sakiniai užima įmantriai, senokai nematytai daug, o šiais laikais ir neįprastai prabangiai, vietos – vienas sakinys išsitęsia iki pastraipos, o ši užima puslapį ar net daugiau.

Nedažna ir gražu šiais interneto ir trumpu, kapotų sakinių (teisybės dėlei, tokių yra ir A.Baricco kūryboje, tiek jie laiku ir vietoje) laikais, o parašyti tokį sakinį reikia ne tik gramatikos žinių (ačiū ir vertėjai, išlaikiusiai sakinių grožį), bet ir košės galvoje, lakios fantazijos.

Autoriui fantazijos nestigo pateikti ir iš pažiūros banalią romano idėją, kurios neskaičiusiems ir neišduosiu, negadinsiu skaitymo malonumo. Įpusėjus kūrinį, antroje knygoje „Jūros gelmės“, autoriaus fantazija tiek laki, jog atrodo, pats esi aprašomoje vietoje. Detalių tai sukrečiančiai istorijai galima buvo pasirinkti iš gyvų likusių audrose jūrose nuskendusių laivų jūrininkų pasakojimų, bet KAIP tai buvo sudėliota!

Ši neįtikėtinai įtraukli, bet tuo pat ir žiauri istorija, sukelia prieštaraujančių, bet stiprių jausmų, čia simpatizuoji vienam herojui, čia staiga kitam, į tą patį reiškinį žiūrėdamas abiejų akimis, kurios, suprantama, mato viską kitaip.

Tiesą sako: „Žmogus žmogui – kepsnys“.

Kitas pavyzdys: nekaltybės praradimo scena, kurioje jokios erotikos, bet kaip stipriai ir įtaigiai aprašyta!

Kaip dažniausiai, subjektyviose savo knygų apžvalgose parinkau kelias įsiminusias citatas:

  • … laivai – jūros akys.
  • … čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra. Tai – angelų pasaulis.
  • … šiame lavonvaizdyje.
  • … jūra yra veidrodis. Čia, jos gelmėse, pamačiau patį save. Pamačiau iš tiesų.
  • … tėvas Pliusas stovi rankose siukodamas savo nuostabą.
  • … jūra yra mažas pasaulinis tvanas.
  • … puikiai žinau, kaip skamba klausimas. Tačiau man trūksta atsakymo.
  • … gyvenimas nejaučia dėkingumo.
  • … garsas toks, lyg kas fortepioną numestų nuo varpinės ant stiklo šviestuvų sandėlio.

Perskaičius romaną sunku patikėti, kad tokį šedevrą galėjau pražiopsoti. Varčiau knygą rankose knygyne ir jau ketinau padėti į lentyną, kai draugė pasakė: „Skaitydamas šią knygą jūrą pajusi, užuosi“. Ir taip buvo iš tiesų – jaučiau, uodžiau, regėjau ir jutau jūros alsavimą.

Tai geriausia mano pastarojo meto skaityta knyga, nurungė net mano dievinamo Kurto Voneguto „Galapagus“ , apie kuriuos trumpai: daug ironijos, intrigos, bet silpniau nei kitos, kažko trūksta ir vis dėl to labai vonegutiška, noriu dar.


2 Comments

jurga · 2010/09/29 at 08:26

Labai grazi knyga, skaityta jau ko gero 3 kartus. Ir kiekvieno skaitymo metu vis kitokia. Kaip ir jura:-) O tavo pirmoji citata – laivai yra juros akys – dabar iskyla lydint net ir menkiausia laiveli juroje 🙂 Labai netiketa:-)

Rokas Arbušis atsakė:

@jurga,
Tai Baricco citata. dabar ir aš panašiai į jūrą žiūrių — akių išekodamas.
bet kai pamatau… vistiek technokratiškai spėlioju (nes toli) koks laivas.

Comments are closed.