Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola. Ji buvo čia jau nuo seno ir Read more…
[ Pradžia ] Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo Read more…
[ Ankstesnis ] Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka Read more…
[ Ansktesnis ] Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau Read more…