Parengta pagal Yachting World 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

II dalis.

————–

• Andy Dare/Global Event Pictures nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

• Nick Farrell nuotrauka.

Vachtų sistema

Labiausiai populiarūs buvo budėjimai po vieną. Solo – vienas įgulos narys vienoje vachtoje. Jeigu škiperis gali pasitikėti savo įgula, solo vachtos leidžia visiems pakankamai pailsėti, o škiperis gali formaliai neprisiimti sau nei vieno budėjimo.

Škiperiai naudojo įvairias vachtų rotacijos sistemas. Kai kurie – įprastinę 4 val. Budėjimas(B) x 4 val. Poilsis (P) kiek dienos metu, taip ir naktį. Tačiau ralio metu solo vachtoms pati populiariausia buvo švediška sistema su 6B x 6P dienos metu, ir 4B x 4P naktį:

Diagrama Nr.1.

Patyrusios įgulos plačiai naudojo dar vieną rotaciją, leidžiančią iki soties pailsėti – 3B x 6P:

Diagrama Nr.2.

Trečia para pasideda nuo vachtos B budėjimo nuo 00.00 . Šios rotacijos privalumas yra tame, kad ji organizuota slenkančiu grafiku 3 parų laikotarpiu taip, kad kiekvienas asmuo negauna kasdien budėjimų tuo pat metu – nes ilgo plaukimo metu tai gali varginti ir labiau suvartyti normalų žmogaus bioritmą.

Būtina išsimiegoti

Jeigu įguloje daugiau nei 3 žmonės, nesunkiai galite panaudoti štai ką. Pavyzdžiui, plaukiate keturiese – taigi galite naudoti rotaciją solo vachtai 2B x 6P.

Apklausoje dalyvavę škiperiai atkreipė dėmesį į tai, kad nuėjus ilsėtis, dalis laiko prarandama, kol asmuo pasiekia gilaus miego fazę, kurios metu realiai ir tepailsi. „Venk rotacijos 2B x 2P. Praktiškai tai duoda tik pusantros valandos iš tikro pamiegoti, ir asmuo yra žadinamas, kai vis dar būna gilaus miego fazėje“ – pakomentavo vienas škiperis.

Keletas škiperių perspėjo dėl 4B x 4P rotacijos naudojimo – „ji neduoda pakankamai laiko gerai pailsėti, ir kai žmonės pavargę – daromos klaidos“.

Didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių škiperių pritarė nuomonei, kad nakties metu reikalingos trumpesnės vachtos, nes naktį yra sunkiau išlikti susitelkus – tenka kovoti su snauduliu. Todėl, nežiūrint į tai, kokia rotacija buvo naudojama, dauguma škiperių trumpino naktinių budėjimų trukmę. Nuo kada pereiti prie naktinio grafiko – priklausė nuo asmeninių preferencijų. Kai kurie prie trumpesnių vachtų pereidinėjo nuo 1900 – laikas, kai keliaujant link arba iš tropikų, pradeda vakarėti. Dauguma įgulų naktines vachtas pradėdavo nuo 2000 arba 2100, po bendros visos įgulos vakarienės.

Budėjimai dviese

Jeigu įvairių įgulos narių patirtis labai skirtinga, arba įgula didelė, tada vachtos dvejetais (du asmenys budi vienoje vachtoje) labai pasiteisina. Tokiu atveju ilgesnės vachtos labai neapsunkina, nes du budėtojai gali dalintis vairavimą, taip išlaikydami koncentraciją; be to – visada šalia yra pašnekovas, padedantis užmušti laiką.

Vachtos dvejukėmis yra privalumas, jeigu laivas lenktyniauja, arba taupo akumuliatorius nenaudodamas autovairininko – abu budėtojai vairuoja pakaitomis. Vienas škiperis patarė dalintis vairavimą po 30 minučių, kas yra optimalu išsaugant maksimalų dėmesį ir koncentraciją.

Škiperis, kurio įgulą sudarė mišri suaugusių ir paauglių įgula, papasakojo:

„ Mes buvome septyniese – trys patyrę okeaniniai buriuotojai ir keturi mūsų sūnūs paaugliai. Turėjome dvi vachtas po tris budėtojus, rotacija 4B x 4P dieną ir 3B x 3P nakties metu, o vienas iš tėvų nebuvo formaliai priskirtas nei vienai vachtai, tačiau buvo kviečiamas pagalbon venduojant, rifuojant, keičiant bures ir pan. – taip pat jis buvo atsakingas už įgulos maitinimą.“

Dvejukių vachtos, kad būtų sėkmingos, ir ypač – jei numatoma tas pat poras laikyti viso plaukimo metu – turi būti sudaromos atsižvelgiant į asmenų suderinamumą. Suderinamumo klausimui škiperiai patarė skirti šiek tiek rimtų apmąstymų: „Atsižvelk ir įvertink stipriąsias asmenybės savybes ir trūkumus“ – pasakė vienas škiperis. Jis taip pat atkreipė dėmesį (gal iš karčios patirties?), kad „stenkis neskirti porelės įsimylėjėlių į tą pačią vachtą – išlaikyti dėmesį darbui jiems sekasi itin sunkiai!”

Budintis kokas, arba „motinėlės“ vachta

Keletas įgulų turėjo narį, atliekantį vien tik koko pareigas, paprastai tas asmuo pats linkęs geriau ruošti maistą viso plaukimo metu, tačiau nedalyvauti nei vienoje vachtoje, arba nedalyvauti vien tik naktinėse vachtose.

Tokia tvarka gali būti priimtina kiek solo vachtoms, tiek dvejukėms. Buvo pateikiamas pavyzdys iš 5 asmenų įgulos; keturiese pasidalino budėjimus, o vienas tik gamino maistą. Naudota rotacija buvo 6B x 6P dieną, o nakties metu 4B x 4P. Ši dviejų parų rotacija buvo organizuota slenkančiu grafiku, kad pvz. vachta A turėjo du budėjims pirmą rotacijos naktį, tačiau tik vieną naktinį budėjimą antrąją naktį.

Įgulose be atskiro koko gana populiaru buvo rotuoti „motinėlės“ vachtas – taip, kad kiekvieną rotacijos vakarą vis skirtingas asmuo iškrisdavo iš naktinių budėjimų, t.y. ilsėdavosi visą naktį. Bet užtai tas asmuo prieš tai buvusią dieną buvo taip vadinamoje „motinėlės“ vachtoje – buvo atsakingas už maitinimą ir visų bendro naudojimo patalpų valymą, tvarkymą.

Ši tvarka buvo mėgiama daugelio įgulų, nes įveda šiek tiek įvairovės, skatina įgulos narius pasivaržyti savo kulinariniais sugebėjimais, ir palengvina slenkančio grafiko sudarymą budėtojams.

Škiperio vachta

Ar škiperis išvis sau priskirdavo kurią nors vachtą – čia nuomonės buvo labai skirtingos. Apibendrinant – kuo įgula mažesnė, tuo dažniau škiperis prisiimdavo sau vachtą. Tačiau įgulose iš keturių ir daugiau asmenų – škiperis arba savo nuožiūra „plaukiojo“ tarp vachtų prisijungdamas budėjimui prie bet kurios, arba būdavo kaip pagal poreikį iškviečiamas pagalbininkas vendui, rifavimui, ar kitam rimtesniam darbui. Keleto škiperių nuomonė sutapo, kad nesvarbu kokią rotacijų sistemą naudosi – svarbiausiu prioritetu yra pakankamas įgulos poilsis, o ypač – škiperio.

Viename laive škiperis neturėjo savo vachtos dienos metu, tačiau įsijungdavo į rotaciją nuo 2100 kiekvieną vakarą. Kitam laive buvo atvirkščiai – škiperis buvo poreikiui esant iškviečiamas pagalbon naktį, bet atsijungdavo nuo tos pareigos nuo 0600.

Įprasta, kad škiperiui tenka didžioji navigacijos, oro prognozių, ryšio palaikymo darbo dalis, be jo neapsieina nei vienas remontas – todėl dauguma škiperių dalyvavo mažiau vachtų, nei kiti įgulos nariai. Patariamasis vieno škiperio žodis: „Ilsėkis kiek gali daugiau – nes tu nežinai, kas nutiks kitą akimirką!”

• Aldous Grenville-Crowther/BYM News nuotrauka.

Dieninės vachtos

Apie 20 proc. apklaustųjų išvis nenaudojo jokios formalios vachtų sistemos dienos metu. Taip dažniau elgėsi įgulos, kuriose nebuvo „motinėlės“ vachtos, ir įgula savanoriškai pasidalindavo visus ūkio ir švaros palaikymo darbus.

„Mes nustatėme labai neformalią vachtų sistemą dienos metu, su vienu asmeniu ruošiančiu vakarienę (rimčiausias paros valgis), kitas asmuo ruošė užkandžius dienos užvalgymams, o dar vienas asmuo buvo atsakingas už duonos/pyragų kepimą“ – išdėstė vienas škiperis.

Naktinės vachtos

Dauguma škiperių naudojo vachtų rotacijas su trumpesnėmis vachtomis naktį, nes tada sunkiau išlaikyti dėmesį, nei dieną.

Dauguma laivų nakties metu nešė tik baltas bures (nenaudojo spinakerių ir genakerių), kad nereikėtų žadinti besiilsinčių. Tai gali turėti didelę reikšmę įgulos poilsio kokybei.

Vienas škiperis labai nustebino pareikšdamas, kad „budinti vachta žiūrėdavo DVD kokpite, kas jiems padėdavo išlikti budriems“. Matykime tai kaip išimtį iš taisyklės, nes tokios pramogos atitraukia dėmesį nuo vachtos tiesioginių pareigų, suardo „naktinį regėjimą“, iškraipo klausos pojūčius ir kliudo rankiniam vairavimui. Dažniausiai netgi mp3 grotuvas draudžiamas vachtos metu, nes atima galimybę budėtojui pagal garsą nustatyti, jei kas nors pradeda vykti ne taip…

Buvo paminėta, kad škiperis turi aiškiai nustatyti ir instruktuoti – ką budėtojai ir kaip turi veikti naktinės vachtos metu, ir kokiomis aplinkybėmis škiperis turi būti kviečiamas viršun. Ar tu išvis nori, kad laivas būtų varuojamas rankiniu būdu naktį? Kokia informacija turi pasikeisti besikeičiančios vachtos ir kokie veiksmai atliekami pasikeitimo metu? Šis paskutinis klausimas iššaukė nemažai komentarų. Apibendrinant – „Mes perduodame naktines vachtas labai skrupulingai – besiilsintis budėtojas žadinamas likus tiksliai 5 min. iki jo vachtos pradžios. Kiekvienas pažadinamas taip, kaip jis pageidavo – su kava, arbata, sumuštiniu ar dar kuo nors jau paruoštu.“

Vachtų pasikeitimo momentas dažniausiai buvo ir periodinės patikros laiku – apžiūrima įranga, rangoutas, takelažas.

Dviejų žmonių įgulos

Pačias paprasčiausias vachtų sistemas naudojo dviejų žmonių įgulos. Visos, išskyrus vieną, sakėsi kažkiek naudoję rotacijas 4B x 4P, arba 5B x 5P – tačiau gana lanksčiai.

Dviejų asmenų įgulai yra sudėtinga užtikrinti, kad abu gautų vienodai pailsėti. Todėl dažniausiai šeimyninės įgulos leidžia daugiau pamiegoti tam, kuris labiau nori…

Kaip lanksčios sistemos pavyzdį galim panaudoti vieno škiperio atsiliepimą: „Mudu su žmona nemėgstam griežtos vachtų sistemos. Mes keičiame budėjimo laiką, atsižvelgdami į savijautą, oro sąlygas, arba žiūrėdami, ko labiau mes norėtume. Praktiškai tas, kuriam labiau patinka miegoti naktį – miega, o tas kuriam tinka išsimiegoti ir dienos metu – miega dieną.“

Šeimos dažniausiai suranda sau tinkamą bendradarbiavimo būdą – tokie hamletiški klausimai tipo „teisinga“ ar „neteisinga“ tokiose įgulose paprastai nekyla.

Sistemų kaitaliojimas

Beveik visi iš 83 apklaustųjų škiperių pasakė, kad jų pasirinkta vachtų sistema veikė gerai, ir kad įgulos savijauta bei nuotaika buvo aukštumoje. Atkreipkime dėmesį, kad didžioji dalis tų įgulų buvo kelyje iš Karibų atgal į Europą – taigi įgulos buvo ženkliai daugiau patyrę ir savimi pasitikinčios, nei pirmomis plaukimo dienomis, dar prieš kertant Atlantą. Ką praktinė patirtis davė škiperiams ir įgulomas – tai nebijoti permainų, ir keisti vachtų rotacijas, jeigu pradžioje nustatytoji nebetenkina, arba jeigu pasikeičia oro sąlygos… „Prieš išvykdamas į kelionę, nesibaimink dėl to“ – toks buvo tipiškas komentaras – „pradėk nuo sistemos, kuri atrodo tinkama, o po to tobulink ir keisk ją pagal aplinkybes“.

„Vachtų sistemą planuok įvertindamas įgulos patirties lygį, bet atmink, kad išvyksti į plaukimą, kuris truks ne mažiau dviejų savaičių – taigi bus pakankamai laiko, kad sistemą pakeisti ar patobulinti“ – buvo panaši pastaba.

Kitas škiperis išsireiškė trumpai – „Nepersistenk reguliuodamas“.