Buriuotojo košmaras – vėjo sudraskyta burė.

Tikriausiai vienu klausimu aš moteris jaučiu 1 , ar, tiksliau pasakius, numanau emocijas, kurias jos patiria, pavyzdžiui, pirkdamos naują suknelę.

Sau suknelės nepirkau ir ne apie mylimai moteriai pirktą suknelę šįsyk kalba. Jaudulį, nekantrumą, mažą euforiją, džiaugsmą patyriau, kai šiandien iš Prancūzijos atkeliavo nauja suknelė jachtai – stakselis.

“Gosai.lt Jūrinis” dabar turės naują priekinę burę, kurios neteko praėjusiais metais vienos audros metu. Neklauskite, kiek tai kainavo, sumos nemažos, bet žinau vieną – drausti laivus yra būtina ir teisinga, nors ir nepigu.

O plyšo stakselis nelemtai, tačiau pamokančiai. Praėjusių metų sezono pabaigoje, vieną ankstų rytą mane pažadino Pilies uosto kapitono Viliaus skambutis. Toks ankstyvas skambutis nieko gero nežadėjo, galvoje kilo vienintelis klausimas „Kas atsitiko jachtoms?“.

Vilius paaiškino: „Tavo Jūrinio stakselį sudraskė“. Nepamenu ką dar kalbėjom, tikrai pasakiau ačiū už informaciją ir jau skambinau kapitonui Juozui – jam arčiau uostelis. Pats šokau iš lovos į kelnes ir myniau dviračiu į mariną.

Apie aplink forštagą susuktus ir plyšusius stakselius esu girdėjęs, vieną tokį iš toliau esu matęs ir Klaipėdoje, o dabar pačiam teko patirti ir pajausti, ką tai reiškia.

Blogiausia iš visų tuomet užplūdusių emocijų – beviltiškumas. Nes beveik nieko negali padaryti. Išsukti stakselį ir vėl jį suvynioti trukdo stiprus vėjas, susukti draskomas burės atplaišas nėra kaip, burė jau susukta, bandyt išjudinti furleksą (susukimo mechanizmą), atlaisvinti jame esančia virvę ir vėl susukti taip pat nebuvo kaip.

Tačiau nėra padėties be išeities – susirinkome  visas laisvas virves, sėdau į „bocmano kėdutę“ ir Juozas mane kėlė į viršų. Su laisvu genakerio falu ir turimomis virvėmis apsukau visą stakselį, kiek įmanoma surinkęs ir susukęs, metriniais virvių galiukais (škertikais) surišęs, burę ir jos atplaišas. Atrodė nepatraukliai, bet kam tai rūpi, svarbu burės daugiau neplėšys.

Jau baigus darbus liko klausimas: KAIP? Ir kodėl?

Manau, atsakymas yra vienas ir tai pamoka ateičiai: burė buvo per silpnai suvyniota aplink štagą, vėjas įsisuko tarp jos klosčių ir išpūtė.

Gerai, kad sezonas buvo besibaigęs, naujos burės taip greitai neatsiranda.

Rišdamas burę pūčiant, nepamenu kiek metrais per sekundę, bet drūčiai, jei ne rūgščiai, sugrubusiias nuo šalčio pirštais, galvojau:

„O jei jūroje ir per audrą? Pasitaiko ir taip, man dar pasisekė, kad krante ir škvalui nurimus.“.

Beveik, bet tik labai mažą dalelę, galiu suprasti, kaip tai būtų jūroje per audrą.

Video gal matosi, kaip iš susijaudinimo atplėšiant siuntinį rankos dreba:

Ir dar kelios nuotraukos iš Jūrinio stakselio istorijos:

Iš pradžių atrodė, kad burė sudraskyta nepataisomai.

Į sezono pabaigą netekome burės.

Ant šios burės dar nei viena musė nebuvo nutūpusi.

__________________________________

  1. Pajausti, gal ir ne lengviau, bet tikrai geriau, nei suprasti

2 Comments

gramas · 2013/04/16 at 08:00

pilnai išvyniojęs buvo, ar pūslėm sudraskė? Ir koks furlekso virvės tvirtinimas ant laivo?

Rokas Arbušis atsakė:

Pūslėmis.
Virvės galą laiko užspaudžiamas stoporas.

Comments are closed.