180 longitude

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

— Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!


2 Comments

Aidas Kasparas · 01/21/2009 at 6:38 AM

Neteisus tu Kodėlčiau…

… dėl vienos paros visoje žemėje netgi vieną akimirką. Matai, tavo žemėlapyje matomoje Karibati yra visom 14 valandų daugiau nei Grinviče, o Samoa visa 11 valandų mažiau (jei skaičiuotumėme ir negyvenamas, tai Beikerio ir Hovardo salose net visa 12 val. mažiau). Taigi skirtumas 25 (26) val. Para tęsiasi 24. Q.E.D.

Žr. http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/3d/Timezones_optimized.png

Rokas Arbušis · 01/21/2009 at 8:16 AM

gerbiu, Aidai, tave už tikslumą. neatkreipiau stipraus dėmesio į žemėlapį, rinkausi pagal raktinius žodžius “180 longitude”, šaltinis – worldatlas.com, tai maniau, jog jie jau tiksliai nubrėžė, netikrinau.
jei rasiu tikslesnį, pakeisiu :)

Comments are closed.