Buriavimas nieko nematant

Vėją reikia jausti, o ne matyti. Pajusti, kaip jis spaudžia bures, kaip jachta klauso vairo. Ir tam visai nereikia regėjimo. Matymas reikalingas tik saugumo sumetimais, kad matytum, kur plauki.

Tokiomis nuostatomis vadovaujasi šiandien, kovo 13 dieną, Naujojoje Zelandijoje prasidėjusių varžybų dalyviai. Iš kitų regatų jos, regis, nieko nesiskiria – burvaltės plaukia distancija, vadovaujamos komandų. Ir visų komandų tikslas vienas – atplaukti pirmiems.

Tik komandos čia kiek kitokios. Buriuotojai čia – akli. Arba silpnai matantys. Tai aklųjų buriavimo pasaulio čempionatas Blind Sailing World Championship.

Kiekvienoje jachtoje yra ir reginčių. Po du – krypčiai pasakyti ir varžybų taktiką paruošti bei vykdyti. Tačiau jiems neleidžiama liestis prie rumpelio ar tampyti bures. Visa tai atlieka neregintys.

Buriavimas nėra ta veikla, kuri reikalauja būtinai kažką matyti. Išties matyti reikia tik saugumo sumetimais ir krypties nustatymui. Bent jau taip mano vienas šių varžybų dalyvis, amerikietis Arthuras O’Neillas. Jis lydi savo komandą iš Bostono į varžybas ir padeda akliesiems buriuoti. Aklųjų buriavimo programoje A.O’Neillas dalyvauja nuo 1979 metų.

Jo teigimu, netekę regėjimo žmonės suserga depresija. Jie netenka daugybės dalykų gyvenime. Buriavimas yra vienas iš būdų, jiems vėl atrasti pilnatvę.

Nuo tada, kai A.O’Neillas buriuoja su aklaisiais, pasitaikė visko. Būtą ir keletos avarijų, jachtų susidūrimų. Tačiau rimtų traumų nepatyrė niekas. Anot amerikiečio, rizika susidurti aklųjų valdomoms jachtos yra tokia pat, kaip ir reginčiųjų varžybose.

Na ir pasakykit, kuo iš pažiūros skiriasi vaikinukas nuotraukoje, nuo iki šiol matytų buriuotojų iliustracijų? O čia – naujazelandietis Pualienas Eitjesas, vienos praėjusių metu „match racing“ regatos nugalėtojas.