Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola
Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola.
Ji buvo čia jau nuo seno ir galbūt ji matė tolstančius Amerikos žemyno krantus, kai prasidėjo didysis kontinentų judėjimas, galbūt ji matė skęstančią Atlantidą.
Uola gulejo smėlėtame papludimyje ir savo forma priminė milžniško krokodilo, iššliaužusio tiesiai į krantą ir įsiraususio į smėlio kopas, uodegą.
Nežinia ar krokodilai turi tokį įprotį, bet toks palyginimas yra pats tiksliausias, kuris galėtų ateit galvon bebandant nupasakot Uolos išvaizdą, žiurint į ją iš šono – palaipsniui aukštejanti dantytos juodos lavos uola, maždaug dešimties stiebų ilgio, didžiausią savo aukštį – pusantro stiebo – pasiekia prieš pat pasislėpdama papludimio kopose. Iš viršaus Uola atrodė kiek kitaip – Uolos uodegos galas buvo dvigubas ir žiurint iš paukščio skrydžio Uola galėjo primint skeltą gyvatės liežuvį.
Uola kaip uola, savo išvaizda ir sudėtimi rodos nebuvo ypatinga ir niekuo nesiskyrė nuo kitų uolų, kurių tūkstančius galima rasti Atlanto vandenyno ar kitų vandenynų pakrantėse. Niekuo, tik vienu – ji gulėjo pačiame papludimio centre ir daugiau šiame papludimyje nebuvo jokios kitos uolos, išskyrus aukštas, stačiai į vandenį krentančias uolas papludimio abiejuose pakraščiuose, griežtai ir tiksliai ribojančiuose gražaus smėlėto papludimio kraštus.
Šios stačios uolos lygiagrečiai viena kitai, na tiesa šiek tiek pavingiuodamos savo kraštus smulkiomis įlankėlėmis, pasipuošdamos grotais ir olomis, brido keletą kilometrų gilyn į vandenyną. Statūs akmeniniai šlaitai buvo pliki, o uolu viršūnes dengė erškėčiu krūmynai, sudarydami tankų ir dygliuotą raizgalyną.
Vargas būdavo žioplam keliautojui, sumaniusiam paslampinėtį paplūdimį ribojančių uolų pakrantėmis atoslūgio metu – tuo metu vandenynas atsitraukdavo labai toli, gal net puskilometrį, ir neatidus keliautojas, užburtas pasakišku atsidengusio vandenyno dugno įdomybių bei įlankelių grožio, eidavo tolyn stačių uolų pakrantėmis ir pražiopsodavo potvynio pradžią. Kelias atgal būdavo atkirstas ir nelaimėlis turėdavo gelbėtis ropšdamasis stačiomis uolomis aukštyn. Jei jam tai pavykdavo, jo laukdavo dar viena nemaloni staigmena – erškėčių krūmynai buvo tokie tankūs, kad praeit pro juos buvo neįmanoma. Pasakojama kad potvynio užklupti du keliautojai, užsikabaroję uolomis, labai džiaugėsi krūmynuose radė žvėrelių taką ir ilgai šliaužė juo vienas paskui kitą, taip išvengdami viršuje susipynusių dygliuotų šakų.
[ Tęsinys ]
