Horno ragas. Pasienio formalumai
[ Pradžia ]
Iš ryto prasikrapščius akis paaiškėjo, kad apie tą baržą/barą spiečiasi nedidelė jachtų flotilė. Pasirodo, žmonės ir tose platumose buriuoja! Mūsiškiams šnektelėjus paaiškėjo, kad tos flotilės buriuotojai geografinėse sąlygose nemato nieko ypatinga – na, paplaukia žmonės link ar iki Antarktidos, negi tai pasaulio stebuklas? Tik jachtos korpusą reikia kiek sutvirtinti ir dar „buržuikę“ įsimesti. Arba plaukia apie pasaulį pora austrų – grįžta į savo šalį vaikučių pasigimdyti ir tęsia kelionę. Arba kažkas leidžiasi palei vieną abiejų Amerikų šoną ir žada pakilti į šiaurę palei kitą. Va tokia publika piečiausiame pasaulio jachtklube.
Port Viljamso mums reikėjo todėl, kad norint išlipti Horne, kuris priklauso Čilei, reikėjo atlikti kranto formalumus. Ir iš tiesų, rytą atėjo pasienietis bei muitininkas. Po to apžiūrėjom pačią bazę/gyvenvietę ir startavom toliau. Bet čia – nurodymas grįžti. Priežastis paprasta – mes atlikome įplaukimo į Čilės teritorinius vandenis formalumus, o juk po Horno išplauksim ir keliausim vėl į Argentiną, tai reikia sutvarkyti ir išplaukimą. Laimė, ilgai neužtruko, nors Simono Steponavičiaus išraiška pažvelgus į gylio parodymus kažkuriuo momentu buvo kiek įtempta.
Taigi, vėl Biglio kanalas. Krantuose – toks Norvegijos fiordų gamtovaizdis. Miško zona kyla porą šimtų metrų nuo jūros lygio, o toliau – žolė ir akmenys. Palei Ušuają bei Port Viljamsą dar ir sniego lopelių buvo (tai – vietinės vasaros įkarštyje, mat vasario vidurį Lietuvoje atitiktų rugpjūčio vidurio orai Pietų Amerikoje). Dangus niaukstosi. Kanale boluoja nedidelė akmenuota salelė. Visa balta balta, saulės spinduliui pro debesis prasimušus – net spindi. Griebiam žiūronus. Paaiškėja: tai pingvinų kolonijos buvimo vieta. Spindi pingvinų šūdas, o tie mažyčiai, sunkiai per žiūronus įžiūrimi taškeliai – tai jau patys pingvinai.
Plaukiam toliau. Prisistato delfinai. Naglis Nasvytis pareiškė, kad moka juos dresiruoti ir nudrožė ant borto rankų kilnoti. Pakelia – delfinai iššoka iš vandens. Kelis kartus jiems (delfinams ir Nagliui) pavyko savo judesius netgi suderinti.
Plaukiam toliau. Apsiniaukė galutinai. Gamtovaizdis daugiau nei monotoniškas – švino spalvos vanduo, švino spalvos debesys ir purškia lietus. Toks įspūdis, kad taip pat švino spalvos. Bet vėjas nesmarkus, palankus, banguoja irgi nesmarkiai, tad ir mane tąso nesmarkiai. Vis dar manau, jog susidorosiu. Atseit, praeis.
[ Tęsinys ]
