Ekstremalios maudynės gruodį

Hamletiškas klausimas, kuri gelbėjimosi liemenė – automatinė ar rankinė – geresnė, neduoda ramybės ne vienam buriuotojui.

Tie, kam nors kartą liemenė (kalbame apie „pasagas“ — tas, kurios nedidelės ir tik reikalui esant išsipučia) išsiskleidė pati ar, juolab, dirbant denyje, automatines pakeitė į rankines.

Atsargesni pasitiki automatinėmis svarstydami: „O kas, jei iškritęs už borto žmogus bus be sąmonės? Kaip jis įjungs liemenės mechanizmą?“.

Į klausimą jau seniai atsakė gamintojai: yra liemenės, kurios nereaguoja į denį užliejusias bangas, išsiskleidžia tik panirusios po vandeniu. Žinoma, galima aktyvuoti liemenę ir rankiniu būdu.

Jos tik brangesnės nei paprastos vien rankinės, ar vien automatinės, ar pusiau automatinės.

Tokios, pusiau automatinės, kartas suveikia neįtikėtinose situacijose. Maniškė, prieš kelis metus įgyta Švedijoje, suveikė ramiai gulėjusi stalčiuje bute Vilniuje dar ne sezono metu.

Įsukau naują suspaustų CO2 dujų balioną, bet liemenės vėl padaryti automatinės-rankinės nepavyko: Lietuvoje neradau liemenės paleidimo mechanizmo Nautomatic 3002 S  atsarginių dalių: „tabletės“, kuri užfiksuoja paleistuką budinčioje padėtyje, o vandenyje ištirpusi leidžia jam suveikti, ir paleidimo rankenėlę saugančio plastmasinio kaištuko. Teko improvizuoti: vietoje „tabletės“ panaudojau pieštuko gabalą, vietoje kaištuko – ploną elektros laidą.

Ir nuo to karto nuolat virpėjo noras išbandyti, kiek mano „samodielka“ veiksni. Bet laikiausi pirmosios nepaskendimo taisyklės: neiškristi iš borto ir nei mariose, nei jūroje neišbandžiau.

Gruodį pasitaikė proga išbandyti liemenę (matyti nuotraukoje viršuje kaip plaukiu). Tuo pačiu sužinojau, kuo bent vienu dalyku automatinė geriau nei rankinė (nes maniškė liko veikti tik kaip rankinė – pats turi paleisti jos mechanizmą).

Išbandymas įvyko Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje  kartu su Solas programos kursantais. Tik jie į mokyklos baseiną nėrė su jūrininkų hidrokostiumais (šiltais ir beveik neperšlampamais), aš — su savo buriuotijiška apranga ir jau ne automatine liemene.

Vanduo buvo vėsus, bet labai šaltu nepavadinčiau. Vėliau mokymus pravedęs dėstytojas paaiškino: jei vanduo būtų buvęs tikrai šaltas, būčiau pakliuvęs į bėdą – organizmui patyrus sukrėtimą, būčiau sustingęs ir kelias sekundes negalėjęs pajudėti ir paleisti liemenę.

Ir tikrai: šuolis-šlapia-vėsu-kur-poparaliais-ta-virvutė. Rodos tik sekundė ar pusantros, o kiek tai gali reikšti kritinėje situacijoje!

Jei tai vyktų atviroje jūroje, kur stresas nepalyginamai stipresnis ir kur nesi tikras, kad iki tvirtos atramos tau tik keli grybšniai plaukiant nugara (ir tik nugara – su liemene taip patogiausia), randasi tikimybė kilti panikai, o ši aikštinga ponia prie gero nepriveda.

Tad darau sau išvadą: rankinė liemenė gerai šiltuose kraštuose ir nelabai ekstremaliose situacijoje. Mūsų platumose idealiausias variantas – pusiau automatinė. Kas, kad nepigi. Idealai nepigūs.

Visgi saviške asmenine gelbėjimo priemone likau patenkintas: mechanizmas suveikė, išsiskleidė greitai, diržas ne per laisvas, virš vandens laiko gerai. Osvaldai, ruošk balionėlį – vėl reikia gražinti įrankį į kovinę padėtį.

Būtų įdomu išmėginti jūrininkų hidrokostiumus. Su šiais, teoriškai, jie vandenyje išsilaikytų kelis kartus ilgiau, nei aš su buriuotojiška apranga. O jei dar be kepurės (per galvą ir kaklą išspinduliuojama daugiausiai kūno šilumos, o vandenyje organizmas 26 kartus greičiau atiduoda šilumą nei ore), tai man išvis būtų šakės.

Nuotraukoje apačioje matyti, kaip prieš daugiau nei metus Runcė man padėjo tvarkyti savaime suveikusią liemenę. Matyti išsuktas jau tuščias balionas ir nusipirktas naujas, kurio žalia papildoma detalė netiko tamsiai bordinės spalvos įtaisui: