Optimistai ir teigiamos emocijos

• Andriaus Repšio (Šiauliai) nuotrauka.

Tikiu pasakojimais, kad pagal tai, kaip žmogus vaikšto jachtos (ar laivo) deniu, galima pasakyti, ar jis buriavęs vaikystėje (jaunystėje) lengvu švertbotu, ar ne. Ar tiesiog prieš sėdęs į kreiserį praktikos įgijo šliupkėje.

Sportinio buriavimo mažu ir daug koordinacijos reikalaujančiu laiveliu įgyta praktika nedingsta: buriuotojai jachtoje juda greitai ir tyliai, niekur neužkliūdami lyg katės ir jachta net nekrustėli.

Žmonės, niekad nebandę atlaikyti lygsvaros mažame laive, į dideles jachtas lipa kaip į bulvių prikrautą vežimą, o nuo jų kerėpliškų žingsnių dreba ne tik laivas, bet ir veržlės nuo vibracijos atsisuka.

Ne visi, žinoma, bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

Artėjant navigaciniam sezonui nejučia pagalvoju: ir pats kerėpla kartais būnu, vikrumo, tylumo, koordinacijos trūksta, nors ir pradėjau buriuoti švertbotais. Gerai būtų pasvarstyti apie apie kokią alternatyvą kiliniam buriavimui, raumenis pramankštinti.

Geriausia tam vieta Vakarų pakrantėje yra Drėvernos uostelis¹ Ne be reikalo čia persikraustė sporto mokykla „Suominis“. Kaip Šventojoje vykusio seminaro metu uostelį pristatęs sakė Salvijus Paškauskas, „vaikus įsileidus ne taip lengvai juos iškrapštysi“.

Kuršių mariose buriavimo sezonas dar neprasidėjo, bet „Suominio“ sportininkai varžybas jau pradeda – „pirmajame „Laser“ klasės „Youth Grand Prix“ etape.“ Italijoje.

Jei taip išmokus buriuoti „lazeriu“ (principai tie patys, kaip ir su bet kuriuo švertbotu, bet nežinant smulkmenų galima kaip velniui koją nusilaužti) ir „prisiblatinus“ prie „Suominio“ gal atsivertų tarptautinių varžybų distancijų erdvės… Įmanoma viskas, tik reikia didelio noro, o kai toks yra, galima ir laiką suderinti. Toliau – smulkmenos. Bent jau taip atrodo kompiuterio klaviatūrą maigant.

Pasvajojom ir užteks (kiti prioritetai), bet dar yra kuo pasidžiaugti – Vilniuje juda vaikų buriavimo reikalai. Berods vienintelis apie tai praneša (ir save mini, bet taip ir turi būti) projektas „Gold of Lithuania“: „…sujungs Vilniaus savivaldybė ir Trakų savivaldybė savo jėgos, susiburs visi buriuotojai draugėn, ir kartu parengsime aiškią viziją ir darbų planą, kaip jachtą iš nemylimos našlaitės paversti bent jau gerbtina podukra.“

Užaugs karta buriuotojų, kurie jachtose lyg namuose jausis. Jei planai nestrigs, noro ir motyvacijos užteks.

Apie tai kalbėta Vilniaus savivaldybėje vykusiame renginyje, prie kurio (galiu pasigirti?) ir aš šiek tiek prisidėjau. Paprašytas padariau iš nuotraukų filmuką, bet koks jo pasisekimas renginio metu, nežinau.

Filmuko kūrimas — juokų darbas su „Picasa“: tik nuotraukas atrinkti ir mygtuką paspausti. Sudėtingiausia dalis buvo gauti nuotraukas ir jas atrinkti. Ačiū Ričardui iš Lietuvos 470 asociacijos, kuris man permetė gigabaitus nuotraukų. Prašiau jo, nes žinau, kad jo dukra „optikais“ buriuoja.

Nuotraukas Ričardas gavo iš trenerio Mariaus Milevičiaus, tad jam ir priskirkime nuotraukų autorystę (viena jų — įrašo iliustracija). o šis, iš šiauliečio fotografo Andriaus Repšio (Šiauliai). Kaip vėliau paaiškino pats Andrius, „…fotografijos buvo nemokamos, taip. Su galimybe laisvai naudoti, kur tik prireiks.”  Atsiprašau, kad iš nežinojimo laiku nenurodžiau didžiosios dalies nuotraukų tikslios autorystės.

Vis tiek žiūrint gausybę nuotraukų (dėl įvairumo kelias savas įdėjau) taip norėjosi grįžti į vaikystę ir džiaugtis, kaip tie vaikai nuotraukose džiaugiasi. Kai niekas pasaulyje nerūpi (retai ir vaikystėje taip būna, bet įsivaizduokim…), tik „optikas“, vėjas, distancija, ar treneris nepiktas, šiltas vanduo, maudynės ir visus aplenkti.

Žiūrėdamas nuotraukas pasisėmiau teigiamų emocijų. Tai mūsų visų buriavimo dalis, apie kurią ne visi žino ar net nutuokia.

————————————–

1– Ir nesvarbu, kad Rytinės pakrantės Lietuvoje neturime – čia ne tas dalykas, kuriam būtina atsvara, juolab Drėverna yra Kuršių marių rytinėje pakrantėje. O kad kažkam pavyko iš savų ir europinių biurokratų gauti milijonų uostui statyti, tai tik sveikintina – reiškia pinigų yra, reikia atkaklumo ir mokėjimo juos pasiimti.