„Crocs“ basutės — gerai, bet ne viskas

Praūžus pirmai kalendorinei rudens (o tuo pačiu ir antrojo pasaulinio karo pradžios metinių, pabrangusių cigarečių, kardelių moksleivių rankose ryte ir alaus bambalių vakare) dieną, užsimaniau prisiminti vieną savo šios vasaros „atradimą“ — batus (basutes?) „Crocs“ , liaudyje „kroksais“ vadinamus.

Sako, kad Suomijos marinose (jachtklubose) populiariausi trys dalykai — „kroksai“, šunys ir vaikai.

Yra ir dar legendų apie šią avalynę. Pasak vienos jų, „kroksai“ buvo sukurti buriuotojų užsakymu. Neva jie prašė avalynės gamintojų sukurti apavą, kuris būtų lengvas, neskęstų, kvėpuotų koja ir neslystų ant denio. Kiti pasakoja, kad tokį prašymą pateikė burlentininkai (vis tiek buriuotojai), kuriems reikėjo batų su tokiomis pat savybėmis ir dar storu padu – kad nebraižytų kojų paplūdimio akmenys ar nesužeistų jūros ežiai.

Praėjusiais metais buriuojant Krotatijoje „kroksus“ dėvėjo viena iš įgulos damų, o šiemet pavasarį prieš kelionę į Kroatiją tokius batus nutariau ir aš nusipirkti. Parduotuvėje Vilniuje (to paties pavadinimo gatvėje – kam čia vis trūksta fantazijos?) pardavėja mane tikino, jog, taip taip, tai tikrai buriuotojiškas apavas. Juos esą pirko ir „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai.

Pardavėja dar tikino, kad batai turi būti laisvi – mažiausiai vienu numeriu didesni. Kaip stebuklingos Muko šlepetės.

Tuo, kad jie neslysta (ir basa koja batuose taip pat) įsitikinau buriuodamas Kroatijoje. Ir vėdinimu likau patenkintas. Gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, Adrijos jūra karštais orais mūsų nelepino, tad likau maloniai nustebintas kita savybe – ir lyjant, ir vėjui bangas pašiaušus be kojinių šilta buvo.

Jau vėliau, su „Ambersail“ atplaukiant į Klaipėdą, firminius botus buvau susipakavęs, ant denio likau su „kroksais“ basomis. O tądien vėjas pūtė gerai, bangos (na, viena kita), ritosi per denį, sėdėjome ant borto, tad kojos buvo šlapios, bet nesušalau.

Kitaip tariant, viskas, ką gamintojai reklamavo, pasirodė esą teisybė, jei ne vienas „bet“. Vos pradėjus dėvėti batus, nutrynė kairės kojos kaulą prie didžiojo piršto („Tai per mažus nusipirkau?“). Bet juk pirkau kaip rekomendavo – didesnius. Et, bėdos su badų dydžiais: vienus batus matuojiesi – 41 dydis geras, kitų ir 42 per mažas. O „Crocs“ dar europietiška (anglosaksiška?) maniera žymimi – 8 dydis (maniškių).

Ne aš vienas skundžiuosi panašia bėda. Vienas iš įgulos narių taip pat rodė išgirtų batų nutrintą koją. Bet kiek pakentėjus, pleistrus ant kojos lipinus, ši bėda dingo. Matyt teisingai sakoma, jog batus pranešioti reikia. Arba vakare pirkti, kai koja nuo dienos vaikščiojimo patinusi.

Klausinėjau aš ir „Ambersail“ įgulos, ar kam koja nebuvo nutrynusi. Ne, niekam taip nebuvo nutikę, visi batus tik gyrė. Arūnas, nuo Londono plaukęs, kalbėjo, kad pamiršo „kroksus“ į Londoną atsivežti, tai iki Gdansko (čia mes juos atvežėme) jachtos viduje basomis vaikštinėjo.

Į „kroksus“ įsispirti mėgo ir Linkus. Būtent dėl šios savybės – įsispirti, jis juos gyrė. Bet jei koks rimtesnis darbas ant denio, nemačiau jo „kroksus“ avint. O ir pats tokiais atvejais į botus kojas kišdavau (nors ir šiuos pirkau vienu dydžiu didesnius, reikėtų dar „išmieros“ didesnės). Kelis kartus „Ambersail“ denyje slystelėjau, tad nebeteigčiau, jog tai tikrai neslystantys ir šimtu procentu buriavimui tinkami batai. Bet iš principo patogūs ir rekomenduotini.

Štai ir baigėsi vasara, rytais ir vakarais jau gerokai vėsiau, su „kroksais“ buriuoti gali tapti per šalta. Gal imsiu pavyzdį iš kolegos ir su jais kontoroje vaikštinėsiu — vis geriau, nei pirties basutės ar žieminiuose batuose šuntančios kojos.

Ar tai buvo reklama „Crocs“? Ne, nebuvo. Kažkur skaičiau (tik neberandu), kad krizė palietė ir šią kompaniją, ji ant bankroto ribos, reklama „Ant bangos” jų tikrai neišgelbės. Tai buvo įrašas kalendorinei vasarai palydėti.

O kitas įrašas, kai sutarsim su autoriumi dėl detalių, bus, iškart perspėju, laaaabai ilgas. Bet taip pat laaaabai įdomus.