Horno ragas. Visa kita — paprasta
[ Pradžia ] [ Ankstesnis ]
Na ką dar pridėti? Jei įsivaizduoji Pietų Amerikos pietinį galiuką, gal prisimeni, kad jis panašus į žmogaus stuburgalį. Į Atlantą nėrėm sąsiauriu tarp paskutinės ir priešpaskutinės salos.
Naktį vėjo buvo, bet dar pakenčiamai. Po vachtos mėginau nusnausti, bet sunkiai sekėsi. Be to, užsupo jau rimtai, o vėjas prašvitus dar sustiprėjo ir buvo gerokai per 40 mazgų. Šoninis. Ir dar kažkokia bjauri banga pakilo. Vyrai paskui kalbėjo, kad parodęs didį palankumą prie Horno senis visgi nusprendė supažindinti ir su kai kuriais vietos orų ypatumais.
Mano gultas buvo dešiniam borte, pačiam gale ir viršutinis, tad tarp mano pilvo ir denio buvo ne daugiau 20 centimetrų. Kai per bortą paryčiais pradėjo ristis bangos, tapo visai nejauku – atrodė, kad esu po vandeniu. Bet nukorus galvą žemyn mačiau Raimondą Šiugždinį – baltą kaip popierius. „Na, jei jau pasaulio čempioną tąso kaip mane, kaip nors išgyvensiu“ – tada atrodė. Sakyčiau draugo bėda įkvėpė kaip tikrą lietuvį. Bet iš tiesų ten blogavo mažne pusė įgulos.
Čia atėjo į Raimundo Daubaro pavidalą įsikūnijusi pareiga ir nutysė į šturmaninę dirbt – Tėvynė trypė kojomis reikalaudama ataskaitos apie vasario 16-ąją, Horną bei trispalvę. Pamėginau. Įsispyriau kojomis į priekinę sienelę, nugara įsirėmiau į galinę ir pamėginau rašyti tekstą. Laivą mėto audra, akys ekrane beviltiškai mėgina rasti žodį, pirštai – pataikyti į klavišą. Monitorius tai priartėja, tai nutolsta. Parašius pusę sakinio teko griebtis delnu už burnos ir nerti ant borto. Įvyko trumpas, bet įspūdingas katarsis, po kurio kūnas pasakė – viskas, prisitaikiau. Pasidarė lengva kvėpuoti.
Bet savijauta po katarsio pats žinai – stemplė išdraskyta, skrandis susuktas, nosyje – skrandžio sultys. Nekas. Ir čia – o stebukle!, — iš kambuzo kažkas (iki šiol nežinau kas) ištiesė kartoninį indelį su šiltu sultiniu. Viešpatie, duok tam žmogui daug laimės ir gražių vaikučių – nuostabesnio nektaro kaip tas sintetinis sultinys niekada negėriau ir nežinau ar gersiu.
Todėl draugystė po burėmis nesuvaidinama.
Visa kita – labai paprasta: plaukėm ir nuplaukėm.
P.S. Dar kartais va apie ką pagalvoju. Anksčiau, kai navigacijos prietaisai buvo nepalyginamai paprastesni, o meteopalydovų nebuvo, laivai iš santykinai komfortiškų platumų iki Horno plaukdavo turbūt kelias savaites. Jei pasisekdavo jį apiplaukti, vėl kelias savaites kildavo, kol komfortiškas platumas pasiekdavo. O audros ten – pats žinai. Todėl tikiu, kad mažiausiai mėnesį tose platumose prasimalus jau būna tas pat kas į kambarį įeina – ar Anglijos karalienė, ar arkangelas Gabrielius. Žurnalisto/meteorologo kelionė nuo Ušuajos iki Buenos Airių šiame kontekste atrodo blankokai.
P.P.S. Ir dar. Viktoras Golubovskis sakė, kad tarpukario Lietuvoj kai vaikinai baigdavo jūrininkystės mokyklą (gal taip vadinosi?), vienas būdų įgauti geros jūrininkystės praktikos buvo – vykti į Čilę salietros parvežti. Aplink Horną, žinoma. Įdomu, apie juos yra išlikę kokių žinių, ar ne?
