Į Piterį – tik su locmanu

Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimt metų mums su jachta „Ragainė II“ nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano paslaugas, kuris būtų kelią į uostą nurodęs. Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia, taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol buvusi uždarą uostą Pionierską.

Bet tokios prabangos plaukti kur norisi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ neturi. Tad plaukiant į Sankt Peterburgą privalėjome pasiimti locmaną ant denio.

Rusijos kranto tarnybos mus per raciją pradėjo šaukti kone vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet taip įdomiai: kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai ne mes? Žinoma, tai buvo „Ambersail“, mes tai žinojome, o kranto tarnybos dar užklausė pro mus praplaukusį laivą, ar mato savo dešiniame borte jachtą.

Iš pradžių su uosto tarnybomis bandėme kalbėti dvikalbiškai: mes angliškai, jie rusiškai. Vėliau perėjome į rusų kalbą. Be locmano įplauti į uostą neleido, teko palaukti, kol kateris atpludė jau pensinio amžiaus mano ūgio malonų vyrą.

Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo kur, viską mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys žinojo, kelią būtų radę. Bet jei jau tokia tvarka, tebūnie. Juolab locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.

Su locmanu plaukėme kelias valandas, praplaukėme Krondštatą su keliais kariniais laivais (ir vienu povandeniniu), apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir naujai statoma damba (kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus uždarytas visas Sankt Peterburgas).

Ak, tiesa, dar prieš tai praplaukėme vietos paplūdimius, apie kuriuos ano įrašo komentare kalbėjo Darijus. Bet krantas toli buvo, nesimatė nuogų mergų. Gaila, nes jei locmanas nemelavo, ten netoliese jų atominė elektrinė stovi, tai mergos turėtų būti papingos.

Suomijos įlankoje, o juo labiau prieigose prie Sankt Peterburgo labai seklu, farvateris siauras, o tuoj už jo kai kuriose vietose salelės, matosi seklumos. Navigacinių ženklų nemenkai, tačiau vietomis jų nėra, nors GPS ploteryje jie pažymėti.

Nežinančiam, ypač pirmą kartą klaidus gali pasirodyti įplaukimas į patį uostą (nors Gdanskas dar klaidesnis). Beje, uostas pasitiko mus senu betoniniu miesto pavadinimu „Leningrad“. Sustojome, kaip supratau, prie pontono, ties kurio viena puse švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje pusėje – kariniai. Naktį atplaukę kol kas buvome vieninteliai (jei vieno vilkiko neskaičiuosim).

Žinoma, prisistatė pasienio tarnyba – dvi damos (sijonuota simpatiška šviesaplaukė ir ne tokia simpatiška brunetė). Jos tik patikrino pasus ir mūsų veidus, o štai muitinės pareigūnų liepė laukti iki 8 valandos ryto. Iš pradžių draudė net į krantą išlipti, bet vėliau leidimą gavome. Tik sugrįžt iki muitininkų reikia. Grįžome, bet jie taip ir neatėjo, dėl kažkokių priežasčių nereikėjo.

Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras Pirmasis ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante „Aurora“, daug gundančių merginų, nemiegančio ir kažką vidury savaitės švenčiančio jaunimo, eismo betvarkė prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų. Šio miesto vienu ypu neapžiosi, o laiko dairytis į šalis nelabai ir bus.

• O čia mūsų locmanas, labiau įpratęs būti didelių laivų kapitono tilteliuose nei jachtos kokpite, tai galėjo sušalti vien su marškiniais ir plona striuke („bolonke“), tad paskolinom šturmės striukę.