Juodkrantės jachtų klubas

Du kartus šią savaitę plaukiau iki Juodkrantės ir abusyk švartavomės prie pietinio, arčiau „Ąžuolyno“, molo. Iš kitų buriuotojų kalbų buvau susidaręs neigiamą nuomonę, o patyriau, jog čia visai smagu.

Pučiant pietiniams vėjams (SW ar SE) tai puiki užuovėja, švartuotis paprasta ir vienam: lengvai nosį „prikabini“ prie molo, šoki į krantą su galiniu švartovu ir pritrauki laivagalį. Vėjas jachtos prie krantinės nespaudžia, ramu nakvoti.

Nežinia kaip būtų su kitų krypčių vėjais, ypač pučiant stipriam šiauriui. Svarstydamas apie vėjus, nejučiom pasvajoji, apie nuo jų užstojantį dar vieną molą. Tuomet tai būtų puiki marina ir tikrai galėtų vadintis jachtklubu.

Dabar užrašas „jachtų klubas“ yra šalia iškabos „restoranas“ ant namo prie molo. Taip suprantu, nei čia klubas kaip organizacija, nei kaip jachtų uostas. O gal klystu?

Ir kaip klubui, ir kaip marinai dar trūksta elektros, vandens ir WC. Visa tai yra, bet elektra ir vanduo atvesti tik iki „Stortebekerio filmavimo atliekų“ (cituoju Protingą Chamą) – plaukiančio baro „Kogas“ (nuotraukoje), o viešas WC yra biotualetas už keliasdešimties metrų automobilių aikštelėje (arba minėtame restorane ir čia pat esančioje žvejo užeigoje).

Tad nors ir nemokama, toliau nuo „Kogo“ (dabar buvo uždarytas – baigėsi sezonas?) esanti prieplauka tėra tik jachtų stovėjimo (švartavimosi) vieta. Tinka sustoti geru oru trumpam aplankyti Juodkrantę, bet juk norisi galimybės ir ilgesniam laikui apsistoti.

Šeštadienį vakare, kai Klaipėdą, pasakojo vėliau, dengė tirštas rūkas, Juodkrantės naktinės šviesos nuo molo priminė mažus ir jaukius Kroatijos miestelius su uosteliais. Tokiuose norisi pabūti ilgiau, o pabuvus, kada nors grįžti.