Kur baigiasi ir prasideda jūros?

Valstybės vėliava, iškelta po dešiniu jachtos stiebo zalingu, yra ne tiek pagarba valstybei, į kurios teritorinę jūrą įplaukei, kiek jachtos įgulos sutikimas (jei norit – parašas) pripažinti tos valstybės jurisdikciją savo laive.

Jachtoje lieka iškelta savos valstybės vėliava – teoriškai jame galioja savos valstybės jurisdikcija. Būtent jurisdikcija, o ne teritorija – šioji yra nedaloma. Jei kiekvienas laivas būtų mobili teritorija, vargas būtų valstybių sienas braižyti.

Atplaukęs svetur turi ir elgtis kaip svečiuose. Pripažinti vietinę tvarką ir jos laikytis. Ne viskas patiks, ne su viskuo norėsi sutikti, bet čia, kaip sakoma, jūra plati ir atvira: nepatinka – plauk iš kur atplaukęs. Kai būsi atviroje jūroje (būtent toks terminas, neteiktinas „neutralūs vandenys“), galėsi remtis laivo vėliavos suverenitetu. Bet vos įplaukus į kitos valstybės teritorinius vandenis, ten jau galioja tos valstybės jurisdikcija.

Įprastai teritoriniai vandenys yra iki 12 jūrmylių, bet Australijai užtenka 3, o Argentina (ir dar kelios valstybės) atsiriekė kiek pajėgė – 200 jūrmylių.

Teritoriniai vandenys skaičiuojami nuo bazinės linijos, kuri menamai brėžiama tik nuo valstybių žemyninės dalies. Todėl, pavyzdžiui, Švedijai priklausanti Gotlando sala (su salelėmis) arba Borholmo salynas (priklauso Danijai) teritorinių jūrų neturi – aplink salas tvyro atvira jūra.

Bet ne viskas taip paprasta ir apie tai toliau.

Teritorinėje jūroje viskas aišku: įplaukei į svetimą teritoriją, laikytis esamos tvarkos. Jei neketini įplaukti į uostus, gali nekvaršinti galvos dėl vėliavos po zalingu kėlimo, muitinių ir kitų procedūrų. Tranzitas vadinamas „taikiu plaukimu“ ir niekam neturėtų kliūti.

Bet žinoti, kaip čiabuviai reaguoja į taikiai praplaukiančius, būtina. Paprastai jie mėgsta pasilabinti, pakalbėti. Lietuvos pietiniai kaimynai Karaliaučiaus srityje (Rusijos Federacija) tikrai mėgsta pakalbėti su pro šalį plaukiančiais.

Įplaukus į jų vandenis rekomenduojama jūriniais kanalais išsikviesti pasieniečius ir pasipasakoti kas tokie, kur link plaukiama. Geriau pirmam tai padaryti, nei laukti, kol jie eteryje šaukti pradės. Klaida būtų visai neatsiliepti. Gresia kariniu eskortu iki artimiausio uosto, nemaloniu priėmimu ir baudomis.

Arba, kaip mus vaikystėje gąsdindavo, „skusite bulves pasieniečiams“.

Be būtino reikalo geriau Rusijos vandenis aplenkti. Juolab, pagal Šengeno sutarties reikalavimus, tai jau pabuvojimas trečioje šalyje nei Eurosojūzas, ir grįžus namo (ar nuplaukus pas lenkus) būtina vietiniams pasieniečiams prisiduoti. Nes o ko plaukei į Rusiją, a?

Jei terminas „teritorinė jūra“ gana aiškus (nuo kranto į jūrą iki 12 jūrmylių), tai terminuose „gretutinė zona“ (iki 24 jm), „išskirtinė ekonominė zona“ (iki 200 jm) ir „atviroji jūra“ (o ne „neutralūs vandenys“) gali kluptelti.

Atvira jūra prasideda jau nuo teritorinės jūros pabaigos, bet toje pat atviroje jūroje gali būti arba yra ekonominė zona, o šioje (tuo pat ir atviroje jūroje) – gretutinė zona. Reikia aiškiai žinoti, ką kiekvienoje gali daryti, o už ką baudžiama.

Tai aktualiausia didiesiems laivams – prekybos laivyno, karo, valstybiniams (pastariesiems dviems ir daugiau suvaržymų bei pareigų). Tačiau ir pramoginio laivo (jei jachta užsiima komercija, teoriškai ji jau yra „prekybos laivybos“ laivas) škiperiui pravartu žinoti:

• teritorinėje jūroje, jei neketini užsukti į uostus, gali plaukti ir tai nebus sienos kirtimas
• gretutinėje zonoje laivą gali patikrinti įvairios tarnybos ir čia nevalia krovinių į/iš laivo, krauti, dreifuoti, o „karštais pėdsakais“ įtartiną laivą iki kitos valstybės teritorinių vandenų persekioti galima,
• ekonominėje zonoje visos jūros ir jos dugno gėrybės priklauso tai valstybei, kurios zona, tad čia pramoniniu verslu geriau neužsiimti (dėl vienos kitos meškere pagautos žuvies niekas pykti neturėtų).

Kontrabandininkams aktualu bus įdomu žinoti, kad jei kontrabanda gabenama laivo valtimis į krantą, jie rizikuoja labiau, nei kranto žmonės savo laiveliais atplaukti prekių (šmugelio) pasiimti.

Štai taip juridinės galios neturinčiu tekstu (į jį negalima apeliuoti „o štai „Ant bangos“ rašė…“) pažvelgiau į jūras, kaip jas juristai gali matyti.

Jūrų vilkams tai neturėtų būti naujiena, daugelį dalykų ir aš žinojau. Bet visada gerai žinias atšviežinti, ką ir padarėme su keliais kolegomis buriuotojais jachtos „Litas“ kapitono Valerijaus Boguno surengtame seminare.

Netikėtai man pačiam (ak, tos išankstinės nuomonės…) seminaras (ar, veikiau, pranešimas) buvo vienas įdomiausių ir informatyviausių, mano girdėtų šiemet.

Ir čia ne viskas surašyta, ką išgirdome.

Nuotrauka. Įrašo iliustracija – iš Gotlando salos uostelio Farozundo (Fårösund). Nėra ten teritorinės jūros, bet jachtą patikrinti pasieniečiai ir muitinė gali ir atviroje jūroje. Savo kailiu patyrėme.