Mano pasimatymas su JOMIS ir Škiperiu

Net pačios nedrąsiausios ar netikėčiausios svajonės pildosi, jei jų sieki. Žinojau, kad pamatysiu JAS, tik nežinojau, kada ir kur. Ir laimė nusišypsojo Stokholme.

Kas skaito šį tinklaraštį ar pažįsta mane, iškart supras, apie ką aš kalbu – apie „Volvo Ocean Race“ jachtas. Žiūrėti į šiuos sportinius bolidus nuotraukose yra malonu akiai, o juos matyti gyvai iš arti, dar daugiau – užlipti ant tokios jachtos denio ir pamatyti ją iš vidaus, yra sunkiai nusakomas, bet kiekvienam aistruoliui suprantamas jausmas. Tai lyg aistringam F1 gerbėjui įlipti į Schumacherio bolidą.

Betrūksta su tokia jachta buriuoti (tarkime, plaukti viena etapą VOR regatoje, bet ne kaip MCM, kuriam čia tik valgio ruošimas patikėtas) ir jau galiu numirti. Daug emocijų? Tebūnie. Nes šios jachtos to vertos.

Iš arti mačiau PUMA, abi Ericsson, Green Dragon, Delta Lloyd ir Telefonica Black (Telefonica Blue buvo toliau, iškelta ant kranto, bet prieš varžybas nuleista).

O Ericsson 3 pamačiau ir iš vidaus (kartu su kolegomis iš „Ambersail“). Tik 10 pėdų didesnė už „Ambersail“, tačiau tokia DIDELĖ. Viduje gultus galima būtų kabinti skersai ir vietos vis tiek liktų. Borto aukštis ir ant jo pakabinti krancai kelia įspūdį. Bet visgi didžiausią paliko jachtos vidus – ten tiek erdvės…

Jachta pagaminta iš anglies pluošto, tad natūraliai yra juoda, bet viduje kai kurios vietos dažomos (kiekvienas dažų gramas – papildomas svoris), kitaip būtų per daug tamsu. Anglies pluošto ir vantai, vėlgi, mažinant svorį.

O jau kokpito platumas – skersai nedidelį automobilį galima būtų pastatyti. Tokia jachta tikrai skirta plaukti ne prieš vėją – išvysčiusi didelį greitį, plaukdama prieš bangas ji šoka nuo vienos ant kitos ir plojasi visu savo plačiu transu į vandenį. Ir ant denio, ir viduje esantiems tikrai turėtų būti nesaldu. Bet jei ant bangos glisuoja pilnais kursais, tai greičio pojūtis turėtų būti „nerealus“.

Stiebo aukštis – jau gerokai virš 12 aukštų namo. Toks pirmas įspūdis, nesidairant į techninius duomenis. Ir visa tai galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti, pačiupinėti. Nesvarbu, kad trumpai, bet juk tai buvo viena iš svajonių.

Beje, į jachtą įlipome tik nusiavę batus. Ne, čia damos su aukštakulniais, kaip kartais būna ant „Ambersail“ denio, tikrai nelipa. Nors damų mačiau.

Ne ką menkesnį, o gal net didesnį įspūdį paliko jachtos škiperis (tikrasis kapitonas yra kitas) švedas Magnus Olsson. Toks atrodo paprastas vaikinas, o akyse – angliukai ir aistringa ugnis. Jis žinojo „Ambersail“ – juk buvo jos „sesės dvynės“ „Assa Abloy“ škiperis per 2001-2001 metų regatą.

Kai jam pasakojome apie „Tūkstantmečio odisėją“ , jis žavėjosi lietuvių kelione, o kartais jam ir emocingas žodis išsprūsdavo. Nuo jo vėjo ir saulės nugairinto veido retai dingsta šypsena, nuolat markstosi akys. Bet tai žmogus, kurį vos pamatęs jauti – kapitonas. Nežinau, koks jis jachtoje, bet su tokiu norėčiau plaukti.

Na, o krante jis… Patys matote – „savas bičas“. Ta proga dar viena mano foto iš serijos „Aš ir…“.

P.S. Kol kas JAS matėme tik šalia Švedijos karališkųjų rūmų. Bet mes jas matysime distancijoje, o Ericsson Team dėka iš arti – gavome leidimą su „Ambersail“ uosto varžybas stebėti VIP zonoje. Ir nesvarbu, kad į distanciją kai kurie išplauksime nemiegoję vietinę švedišką joninių naktį…