Mistika Liepojos uoste

Sakykit ką norit, bet kaip tris paras ant uosto molo išbūti nepastebėtiems, aš nesuprantu.

Lrytas.lt rašo, kaip trys lietuviai tris paras be maisto ir gėlo vandens prabuvo Liepojos uosto bangolaužio (ar molo?), kai į jį atsitrenkusi sudužo iš Švedijos plukdyta jachta. Juos išgelbėjo Latvijos pakrančių apsaugos jūreiviai, „gavę pranešimą, kad ant bangolaužio gali būti žmonių“.

Audrų esu patyręs, rudeninę Baltiją pažįstų. Šį pavasarį susipažinau ir su Liepojos uostu. Bet kiek reikia vienu metu padaryti klaidų (nepažiūrėti orų prognozių, nesusipažinti su uostais ar nesuvaldyti jachtos), kad ištiktų toks tragiškais likimas? Laimei, be žmonių aukų. Bet vistiek, istorija man mįslinga.

Ją perskaičius pirmoji mintis buvo – tai kurioje vietoje jie ten sudužo? Jei ant bangolaužio, tai taip, tarp jo akmenų yra tarpų, per audrą sunku butų nuo vieno akmens ant kito persikelti. Ir pavojinga (prisiminkime „Budžio“ tragediją – Venanto Butkaus surašytą). Bet ne visur – tik centrinėje (vakarinėje) dalyje. O kitur, ypač ties pietiniu molu, taip seklu, kad šok į vandenį ir brisk. Tiesa, tai žino ne visi (apie tai, kaip aš nežinojau – toliau), o ir išbristi gal nepavyks. Bet žvejai ten vaikšto:

Įtariu, kad „46-erių vyras, 22-ejų jo sūnus ir 20-metis jaunuolis“ išsigelbėjo užlipę ne ant akmenų, ar gelžbetoninių blokų, o ant vieno iš dzotų (kaip kitaip jį pavadinti?) su navigaciniu švyturiu. Kad ir ant šio:

Bet kaip galima nepamatyti žmonių? Ypač, jei žmonės sugadino vieną uosto prieigos navigacinį švyturį. Gal laivyba Liepojoje ir nelabai intensyvi (mums ten būnant pusdienį, vienas prekybinis laivas atplaukė, vienas karinis išplaukė, prasilenkėme su viena jachta), bet uosto dispečeris gi dairosi aplink. Ak, tiesa, buvo audra ir laivai neplaukiojo. Dispečeris galėjo miegoti sau atsipūtęs šiltame kabinete. O radarai žmonių nefiksuoja.

Tiesa, reikia įvertinti, kad bangolaužis nuo pačio uosto (tiksliau, trijų skirtingų uostų) yra gana toli, plika akimi (o dar naktį ir per audras) ant jo nuo kranto ne ką tepamatysi. Šio nuotraukoje, puikiai matyti, kur prasideda bangolaužis (šiaurinis jo kampas), o kur ir kaip išsidėstęs miestas ir uostas:

O šioje nuotraukoje bandome įsivaizduoti, ar galima netoli kranto, jau uosto ekvatorijoje, pamatyti žmogų, esantį ant molo:

Smalsu taip pat, kas vėlyvą rudenį iš Švedijos plukdėsi jachtą. Pranešime užsimenama, kad dar aiškinamasi, ar ji nebuvo vogta. Bet juk švedai jachtas į krantą dar rugsėjį-spalio pradžioje sukelia. Pavogti ir patiems nepastebėtiems nuleisti? Genialu.

Šį pavasarį plaukiau jachta „Akamea“ iš Švedijos. Užsukome ir į Liepojos uostą. Buvome jame patyrę ir mes nedidelių incidentų. Štai kas parašyta mano laivo žurnale:

„Į kadais vokiečių statytą karinį Liepojos uostą įplaukėme pro šiaurinius vartus. Savo gėdai turiu pasakyti, kad kaip kapitonas nebuvau tinkamai pasiruošęs – visiškai nežinojau uosto ypatumų. Ir netrukus tai atsirūgo: vidurį uosto, kaip mums atrodė – farvateryje, užsėdome ant seklumos. Nestipriai, dugnas – minkštas smėlis, tai greitai nuo jos nuplaukėme. Vėliau brolis (buriuotojų pasaulyje žinomas Makumbos pravarde) man pasakojo, kad Liepojoje su jachta yra užsėdę ir garsūs, daug patyrę Lietuvos buriuotojai.

Liepojos jachtų prieplauka miesto centre, bet svetinga jos nepavadinsi – vos du liepteliai. Yra elektra, vanduo. Išsimaudėme ir po dušu. Jachtos administracija ir dušai įrengti viešbučio ir komercinių burių pastate netoli krantinės. Uosto vadybininkas paprašė mūsų dokumentų – reikia pasieniečiams. Tai kur dingo Šengenas?

Dėl seklumos uoste jachtklubo vadybininkas paaiškino, jog man reikėjo per raciją 11 kanalu susisiekti su uostu ir jie būtų paaiškinę, kaip plaukti. Mea culpa – aš gi buvau įjungęs 16 kanalą ir laukiau jų iškvietimo. Na, kitą kartą žinosiu. Vadybininkas uosto kortos (plano) neturėjo, bet parodė reklaminį lankstinuką, o jame aiškiai dugnas nupieštas – Liepojoje gali plaukti tik iš vartų (molo) į vartus (uosto viduje – kelios prieplaukos laivams su savais vartais) ir vienas kelias statmenai jungiantis šiuos. Rodos, kaip išplaukti buvo aišku, tačiau vistiek užsėdome antrą kartą. Šįkart stipriau – minutę gal kamavomės ant seklumos. Gal mano kaltė, kad įgula paskubėjo (tuo metu buvau jachtos viduje), bet viskas laimingai baigėsi. O juk matėme, kaip karinis laivas, su gerokai didesne nei mūsų, grimzle, išplaukė pro pietinius vartus. Tik vėliau pamaniau – matėme, kaip jis atsišvartuoja, reikėjo palaukti ir plaukti paskum“.

P.S. Latviškas Delfi.lv rašo, kad jachta sudužo į pietinį molą. Tą, pro kurį plaukia latvių karinis laivas ( nuotraukoje).

UPD

Trys žemaičiai bandė įrodyti, kad Lietuva – jūrinė valstybė. Pritrūko patirties ir vos galvų nepalydėjo Baltijos jūros dugne.

Popierinis „Lietuvos rytas“ (arba elektroninė versija užsiregistravusiems) rašo išsamiau apie avariją. Pasirodo, ne tris paras, kaip rašė pirminė informacija, o kelias valandas nelaimėliai prabuvo ant molo. Nes rudenį šlapiems, basiems ir per audrą ant bangų talžomų molo akmenų išgyventi tris paras – labiau nei stebuklas.

Bet džiaukimės, kad gyvi liko 46 metų telšiškis Robertas Kniukšta, jo sūnus 22 metų sūnų Mantas ir Plungės rajono gyventojas 20-metis Zigmas Pivoras.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Šie vyrai nedidele jachta anksčiau dažniausiai buriuodavo tik Platelių ežere.

R.Kniukšta ir jo sūnus Mantas neseniai įgijo antrosios klasės jachtos vairininko pažymėjimus. Jie buriuotojams suteikia teisę plaukioti tik šalies vidaus vandenyse.“

Nemaloni, skaudi ir vos tragedija nepasibaigusi pirmoji patirtis atviroje jūroje. Niekam to nelinkėčiau.

O tai, kad „Lietuvos rytas“ (išties patyręs buriuotojas Gediminas Pilaitis, apiplaukęs ir Horno ragą) stebisi, jog švedų pasieniečiai neužregistravo jachtos išplaukimo (beje, rašo tik pavadinimą „Finess“ , kokia jachta – neaišku), man visai nekelia nuostabos. Gediminai, senokai Švedijoje buvai? Aš dar dabar pase turiu įspaudą, kad esu atvykęs į Švediją, tačiau spaudo, jog išvykau – nėra. Tai buvo prieš kelerius metus. Jei pats pas pasieniečius nenuplauksi, niekas ir neklaus, kas tu ir kur plauki.

Jachtą iš Švedijos plukdžiusi trijulė Latvijos pasieniečiams pasakojo „per audrą plaukdami iš Gotlando salos (Švedija) ieškoję užuovėjos Liepojoje.“ Jei jie plaukė tradiciniu ir patogiu maršrutu pro Faroziundo sąsiaurį ir buvo ten sustoję, tai niekas ten nieko netikrina. Klausti reikėtų ne pasieniečių, o skambinti vietinės marinos savininkui.