Autorius (tekstas ir nuotrauka): JOHN HARRIES, s/y MORGAN‘S CLOUD.

Morgan's Cloud [John Harries]

Niekad nelaikiau savęs nuotykių ieškotoju, ar drąsuoliu. Aš nemėgstu štormų atviroje jūroje, ir savo jaudulį galiu išvystyti iki meno lygio. Kartą, kai draugas pasakė: „Džonai,tikrai nemaniau kad tu kažko bijotum“ į mano prisipažinimą, kad labai bijau skrydžių lėktuvu – aš buvau apstulbintas.

Mano draugo susidarytas klaidingas mano įvaizdis, padiktuotas daugelio kelionių, kuriose kaip burinės jachtos škiperis, vykau į Šiaurines platumas – buvo nerealiai tolimas nuo mano pačio savęs suvokimo.

Šis stebinantis atradimas sukėlė daug minčių: Ar kiti Šiaurės platumų buriuotojai jaučia tiek pat baimių kaip ir aš? Ar mano herojai Tilman, Smith ir Brown (H.W. Bill Tilman, jachtos MISCHIEF, SEA BREEZE ir BAROQUE;  Newbold Smith, jachta REINDEER; Warren Brown, jachta WAR BABY) – jautė tokį pat siaubą, kai pirmąkart išvydo juodus ledynais kepurėtus Grenlandijos kalnus? Ar jie irgi guli gulte, negalėdami užmigti išlaukiant štormą atviroje jūroje, mintyse sistemingai perkratydami dalykus, kurie gali pavesti? Ar jie jaučia tokį pat nerimą pirmą naktį, pradėdami kiekvieną reisą vandenyne?

Jeigu nesu vienintelis bailys, pasislėpęs už aureolės asmens,  tariamai nesureikšminančio rizikos, kurią patiria tolimų reisų buriuotojas – gal mano savitvardos strategija, kurią įgavau per 100.000 jūrmylių nukeliautų vandenynais, bei  regatų patirtis – beje, didesnė dalis tų jūrmylių surinkta mažiau apgyventuose pasaulio kraštuose – gal visa tai būtų naudinga pagalba kitiems, kurie dar siekia savo kelionių jūrose svajonės?

PRAKTINĖ PATIRTIS

Visų pirma – dar prieš išplaukdamas savo nuosavu laivu,  aš ganėtinai lėtai surinkau pirmus 10.000 jūrmylių buriavimo vandenynuose bei lenktynių regatose. Šiandien toks patirties kaupimas tapo neįprastu dalyku. Vis daugiau būsimų keliautojų po burėmis perskaito kelias knygas, šiek tiek paburiuoja pakrantėse – ir išplaukia į savo tolimą reisą nuosavu laivu. Kas dėl JAV Rytų pakrantės buriuotojų – tas pirmas reisas dažniausiai yra į Bermudus kertant Golfo srovę, o Europos buriuotojams – Biskajos kirtimas; abi kelionės paprastai vyksta rudenį, kai net patyrę buriuotojai tam nesiryžtų. Kasmet pranešama apie jūroje įgulos pamestus laivus ir keliautojo svajones, sudaužytas į šipulius, kai vandenyno realybė užklumpa nepasiruošusį ir be patirties.

Kas dėl manęs – ankstyvuoju mano, kaip savo laivo škiperio, kelionių periodu, jeigu reikalai jūroje pakrypdavo blogąja puse, aš visada galėjau atsiremti į tą ankstesnę patirtį, kai dar būdamas įgulos nariu, galėjau stebėti kapitonus kitų savininkų laivuose – tai didžiulė pagalba tam mano Bailiui Viduje.

Laipsniško apsipratimo su naujais iššūkiais principas tik sustiprėjo, kai ėmiau domėtis Šiaure. Savo pirmąją kelionę Šiaurėje suplanavau į santykinai svetingą Naujosios Škotijos pakrantę, po to sekė plaukimai į Niufaundlendą, po to į Labradorą, ir galų gale – į Grenlandiją, Baffin Salą ir Islandiją – vis sekantį žingsnį žengiant tik apsipratus su ankstesniu.

Tokio laipsniško įgūdžių vystymo naudą ypač akivaizdžiai įvertinau plaukiojant prie Niufaundlendo, pakeliui į Grenlandiją 1997-aisiais, kai ten jaučiausi kaip namie.  Tai buvo visai kažkas skirtingo nuo mano pirmo reiso prie „Uolos“ prieš šešis metus, kai jaučiausi užspeistas rūko, ledo, štormų ir riboto serviso jachtoms (verta pažymėti, kad tuo metu jau buvau sukalęs ne mažiau 15 plaukimų į Bermudus ir atgal). Sąlygos minėtuose regionuose išliko nepakitę, bet kaip smarkiai pasikeitė mano sugebėjimas susidoroti su tomis sąlygomis, mano patirtis ir suvokimas kokį pavojų tos sąlygos gali sukelti.

PAŽINTI SAVE

Antras dalykas, padedantis tramdyt Bailį Savyje – tai nauda iš sugebėjimo numatyti savo paties reakcijas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad kiekvieno bent kiek sudėtingesnio plaukimo pirmąją naktį aš savęs klausinėsiu ar man to reikia, ir nuspręsiu su visam likti krante vos pasibaigus šiam plaukimui. Taip pat žinau, kad atkeliavus į sunkiau pasiekiamą vietą, prieš pasukant į namų uostą, jausiu didžiulį pasidižiavimą, bet netrukus tai virs nerimu, ypač nemigos valandomis, nes neduos ramybės klausimas skambantis galvoje „kaip mus sugrąžinti namo?“ Kai tokios baimės sukyla, yra gera apie save žinoti, kad praleista vachta poilsio ir išsimiegojimo labui, sugrąžins mane į normalią būseną, atstatys tą malonumo ir taikos jausmą, kuriuo paprastai gyvenu jūroje.

Trečia, aš netgi išmokau kiek tai paskatinti tą Bailį Savyje, nes, jei kas negero nutinka, dažniausiai aš  būnu dėl to jau pasijaudinęs iš anksto, ir sugalvojęs bent dalį tos situacijos sprendimų, kas savo ruožtu mn padeda išlikti ramiam ir veikti efektyviai – taip kad viskas tvarkoje, ir netgi  naudinga jausti nerimą bei jaudulį, bet visai būtų prastai parodyti šiuos jausmus savo įgulai, kuri pasitiki manimi.

NEFORSUOK

Ketvirtas dalykas – aš išmokau nespausti nei savęs, nei įgulos, t.y. būti kuo švelnesniu. Tai ypač aktualu, nes mes plaukiojame su maža įgula – du arba trys žmonės. Ką ypač stengiuosi – tai parinkti gero oro langus, kad nepradėtume plaukimo esant štorminėms salygoms arba priešvėjiniais kursais.

Šią strategiją gavau įsisavinti 1997-aisiais, plaukiant iš St.John, Niufaundlendas – į  pietinę Grenlandiją. Išėjom iškart po štormo (kad kuo tokiau nuplaukti, iki ateinant sekančiam), į likutinę bangą. Iš trijų žmonių du, įskaitant mane, pakrito su jūrlige, ir niekas nei valgėm nei miegojom pirmas 24 reiso valandas, nors visi ant borto buvome tikrai patyrę, o plaukimo distancija buvo lengva. Aš galiu palyginti šią santykinio diskomforto būseną, tuo metu dar esant palyginti ramioms sąlygoms, su sąlygomis, kai išlaukinėjome  stiprų štormą dreifuodami, praėjus penkioms dienoms ir padarę 700 mylių nuo išplaukimo, esant beveik minusinei temperatūrai, jūroje tarp ledo, šiek tiek piečiau Grenlandijos. Turėjom puikaus laiko išsimiegoti ir sočiai pavalgyti po tris kart dienoj, nes jau buvom apsipratę. Būtų toks štormas trinktelėjęs pirmą ar antrą plaukimo dieną – būtų buvę rimtai nemalonu, o gal net ir pavojinga.

BŪK PASIRUOŠĘS BLOGAM ORUI

Penktas dalykas – aš turiu išdirbęs savo blogo oro taktiką, ir tinkamą laivo įrangą, sumontuotą bei išbandytą iš anksto – todėl kai plaukimas tampa sudėtingu –  Bailys dreifuoja. Yra keletas žmonių, kurie  nuoširdžiai patvirtintų, kad jiems patinka štormas atviroje jūroje, ypač einant priešvėjiniu kursu – bet jachta, kuri gali saugiai gulti į dreifą, t.y. tapti pasyvia, yra ženkliai pranašesnė, susitvarkant su štormu jūroje. Yra keletas dalykų, kur mano buriavimo pažiūros yra dogmatiškos, bet neabejotinai vienas iš jų yra tai, kad jachtoms, kurios negali saugiai dreifuoti štorme – ne vieta atviroje jūroje su maža įgula.
Planuodami savo blogo oro taktiką, pagrindiniu dalyku laikėme tinkamo laivo pirkimą.

Jachta MORGAN‘S CLOUD buvo projektuota Jim McCurdy, vieno iš visų laikų geriausių tolimo plaukimo burinių jachtų architektų, kuris saugumą laikė esminiu plaukiojimo jūra dalyku. Mūsų laivo dizaino bruožai paprasti , bet nulemiantys geras jūrines savybes: siauras laivagalis, vidutiniška vandentalpa, santūrūs korpuso apvadai, smulkūs liukai ir švieslangiai, ir stipri virinto aliuminio konstrukcija. Taip, MORGAN‘S CLOUD turi mažiau erdvės viduje, nei panašaus dydžio laivai, bet užtai nieko nėra smagesnio už šio laivo gerą elgesį plaukiant ar dreifuojant, kai sąlygos bjaurios, o mes pavargę.

Mes patobulinom jo kuterinį takelažą ir rangoutą, įtaisėme lengvai perstatomus stakselšotų šliaužiklius, furleksus stakseliams ir trečią rifą grotui. Tai leidžia mums kelių minučių bėgyje susimažinti nuo pilno darbinio buringumo iki dreifui reikalingo, išvengiant burių pakeitimo. Žinojimas, kad gali lengvai sustoti ir pailsėti, yra didžiulė prabanga Bailiui.

KAS IŠ TIKRO YRA SVARBU

Šeštas dalykas – laivo komplektavimas – tai laikas, kai ypač skatinu ir klausau Bailio Savyje. Parodyk man škiperį su gilia pagarba jūrai (suprask – baimės jausmu), ir pamatysi gerai parengtą laivą. Antra vertus – pasiruošimą reikia matyti su tam tikra perspektyva, t.y. jeigu mes būtume kantriai laukę, kol idealiai išbaigsime kiekvieną smulkią detalę ant laivo – mes niekada nebūtume niekur išplaukę. Mes fokusuojam dėmesį į taip vadinamą „Didįjį Penketą“: kad įgula būtų „viduje“, kad vanduo būtų “lauke“, kad stiebas būtų viršuje, kad kylis būtų apačioje, ir kad vairas veiktų. Visa kita yra smulkmenos. Nors man tai buvo sunkoka prisiminti ties Resolution sala Hudzono sąsiauryje, kai variklio kuro padavimo sistema pabiro į šipulius per visą kajutę.

Esu pastebėjęs, kad lygis nerimo, kurį pajuntu kai kas nors iš įrangos sulūžta – yra atvirkščiai proporcingas mano susipažinimo su ta įranga lygiui. Bėgant metams, mes esame išardę ir surinkę beveik kiekvieną sistemą ant MORGAN‘S CLOUD, nuo vairo plunksnos nuėmimo patikrai, iki falų įvadų ratukų stiebo viršuje išardymo. Mes netgi sugaišome vieną padriką žiemą patys keisdami laivo variklį.

Ši „pasidarykpats“ beprotybė prasidėjo, nes tai buvo vienintelė alternatyva, kad galėtume įstengti įsigyti, išlaikyti ir keliauti laivu, kurį išsirinkome. Nors, pozityvioji to pusė yra ta, kad jeigu kažkas sulūžta kur nors atokesnėje vietoje, mes jaučiamės žymiai mažiau pažeidžiami ir susirūpinę dėl būtinybės tai sutaisyti patiems.

Iš kitos pusės, mes neatsisakome ir profesionalų pagalbos. Kas keletą metų patyręs mechanikas atlieka pagrindinio variklio apžiūrą, o mūsų geriausias meistras nukreipia didinamąjį stiklą į rangoutą. Jų specializuota tūkstančių variklių  bei rangoutų patirtis, kartu su mūsų laivo pažinimu, dažniausiai gali surasti potencialią problemą dar prieš jai atsitinkant; vėlgi – didžiam Bailio džiaugsmui.

TAI NĖRA TAIP JAU PAVOJINGA

Ir, galiausiai, jei kažko išsigąstu, aš primenu sau, – su tinkamu laivu, įranga ir patirtimi – jūriniam buriavime nėra nieko fundamentaliai pavojingo, netgi buriuojant Šiaurėje. Tai nėra nuotykis ant žmogaus galimybių ribos, ir dėl to labai pavojingas, kaip kopimas į Everestą, ar plaukimas Volvo Ocean Race. Žinoma, aš galiu padaryti klaidą, ir prarasti laivą, o gal net ir gyvybę. Tačiau paruošdami MORGAN‘S CLOUD ir save, palaipsniui ir per daugelį metų, mes sugebame savo baimių demonus išlaikyt uždarytus, o riziką sumažinti iki priimtino lygio.

***

Laisvas vertimas iš anglų k. su autoriaus leidimu –    =gramas=  b/j Scorpio.
Originalus straipsnio tekstas: http://www.morganscloud.com/2005/01/01/taming-the-wimp-within/

Categories: Sailing 101

14 Comments

Regis · 03/17/2011 at 8:38 AM

Įdomi ir vertinga publikacija. Dėkui.

Arturas · 03/17/2011 at 2:28 PM

Labai teisingas ir savalaikis rašinėlis (prieš prasidedant navigacijai). Iš tiesų yra tokia būriavimo rūšis – jūrinis būriavimas. Bendruomenė, užsiimanti juo, nepanaši į sportinę ar turistinę bendruomenę, kurių priešprieša krante (pvz.: Šventojoje) išgėrus alaus dažniausiai tampa “užstalės” tema be jokių pasekmių tolimesniam gyvenimui. Tai rami benduomenė, gyvenanti savo gyvenimą, gerbianti vienas kitą, o ne šnekanti ar svajojanti apie sau nepažįstamą gyvenimo būdą.
Sako, kad vilką kojos šeria. T.y. jis turi bėgioti, norėdamas prasimaitinti. Paskutiniu metu aš plaukioju jūromis, norėdamas prasimaitinti. Tad tapau savotišku jūros vilku. Bet tik šiuo savo gyvenimo laikotarpiu. Ir mane dažnai juokina žmonės savo klausimais – kada jie galės savarankiškai plaukioti jūra. Aš manau, kad jie tai gali pradėti daryti tuoj pat. T.y. pradėti ruoštis – nes tai viena iš plaukiojimo jūra sudėtinių dalių. O pradėti galima prie rašomojo stalo skaitant knygas, ar prie kompiuterio skaitant šį JOHN HARRIES rašinėlį, ir semiantis žinių. Aš tą darau nuolat. Be jų netoli benuplauksi. Nors, sėkmė,- tai ta įnoringa “moteriškė”, kuri gali apversti visas taisykles aukštyn kojom.
Jei pastebėjote, naudoju žodį “plaukti”, o ne “eiti”, ar “vaikščioti” jūra. Mes ne dievai, kad eitume vandeniu. Tačiau daugelio “sportininkų” ar “turistų” leksikone dažnai girdžiu šį žodį “eiti”, naudojamą vietoj žodžio “plaukti”. Klaipėdietis Eimutis Astikas, Tolimojo plaukiojimo kapitonas pensijoje, yra pasakęs: “Jei laivai ne plaukioja, o vaikščioja, tai kodėl darbo pažymėjime parašyta Tolimojo plaukiojimo kapitonas? Jei tai tiesa, tai turėtų būti rašoma Tolimojo ėjimo kapitonas?”
Jei jau pradedame mokytis, tai neteisingų sąvokų išgyvendinimas galėtų tapti teisingu keliu link jūros. Pradėkime išgyvendinti iš savo supratimo sąvoką “eiti”, kalbėdami apie plaukiančias jachtas, ar kitus laivus. Tai tik rusų kalbos neverčiamas savitumas – “vaikščioti jūra”. Bet jis neturėtų būti mums vieninteliu pavyzdžiu. Yra ir kitų, ne mažiau patyrusių tautų, sakančių, kad laivas “plaukia”.
P.S. Nieko nenoriu užgauti. Man vis vien, kaip vadinsite save, “vaikščiojančiais”, ar “plaukiojančiais”. Žodžiai esmės nekeičia, bet parodo – kiek žmogus yra pagalvojęs prieš pavartodamas vieną ar kitą žodį. Aš, pavyzdžiui, galvojančius žmones gerbiu. Priešingai, nei negalvojančius.

Rokas Arbušis atsakė:

@Arturas,
kadais mėgau posakį “plaukia tik šūdas”
vėliau pakeičiau nuomonę (turiu tam teisę) ir sakydavau “vandeniu vaikšto tik Kristus ir rusų jūreiviai”
dabar stengiuosi nebetaisyti žmonių, jei jie “vaikšto”.
kartais šį žodį ir pats naudoju, kuomet jis man parankus.
beje, kuršių laivai mariomis “bėgo” — taip dainuojama buvo.

svarbu suprantame vieni kitus.

gramas · 03/17/2011 at 4:15 PM

Mano draugas, buvęs dar sovietinės kadrų kalvės šturmanas – į bandymus jį juokais paplukdyti vis paprašo išversti frazę “aš plaukiu į jūrą” į anglų kalbą. Manau, kad jūriniam kontekste išplaukti, išeiti, išbėgti, išlinguoti, ir pan. yra sinonimai, ir kuo jų daugiau turim – tuo spalvingesnė mūsų kalba.

Arturas · 03/17/2011 at 4:36 PM

Anglai turi vieną žodį “go” mūsų žodžiams “eiti”, arba “vykti”. “To go to the Sea” – reikia vertsi “išvykti, vykti į jūrą”, o ne eiti į jūrą. Einama į bažnyčią – I go to the Church, į mokyklą, einama apsipirkti ar žvejoti, einama buriuoti, bet buriuojant jau plaukiama, o ne “vaikštoma vandeniu”, o žvejojant – žvejojama, o ne “vaikštoma žuvimis”. Naudojimas “eiti” plaukiančiam laivui apibūdinti – tai ne kalbos “spalvos”. Tai vadinasi kitaip. Norint pasakyti kad laivas išplaukė iš uosto, netinka sakyti, kad jis išėjo. “Linguoti” – laivui tinka, tačiau “Bėgti” – ne. Bėga arkliai, žmonės, tai, kas turi kojas. Traukiniai, vežimai, automobiliai važiuoja (juokų dėlei pasakykite mintyse “traukinys išbėgo iš stoties”), o ne bėga. Laivai – plaukia, išvyksta, vyksta į užjūrius, atplaukia (pasakykite juoko dėlei mintyse “tanklaivis atbėga tiesiai į mane”).

boa atsakė:

@Arturas, nesu girdėjęs ar skaitęs frazės “go to sea”. net krovininiai laiva anglų kalboje “sail to sea”. todėl “go” čia krenta iš konteksto.

gramas · 03/17/2011 at 4:50 PM

o kaip dėl “kilti”, “atkristi”? Kokie yra tie teisingi varijantai, kad į vieną žodį tilptų, nes dažniausiai net laiko frazei nėra.

Arturas · 03/17/2011 at 11:30 PM

Dėl “kilti” ir “kristi”. Sąvokos “aukštyn/žemyn” jūreivystėje yra naudojamos ne tik vertikalėje, bet ir horizontalėje. Vertikalėje prasmės yra įprastos, o horizontalėje – nusakančios laivo kursą skirtingų atskaitos taškų atžvilgiu. Pirma prasmė – kursas pasaulio šalių atžvilgiu: kilti – plaukti į šiaurę; kristi – plaukti į pietus. Tas pats būtų sakant “aukštyn” (į šiaurę) ir “žemyn” (į pietus). Antra prasmė – nusakant santykinį kursą kieno nors atžvilgiu: a) nusakant vėjo krypties atžvilgiu, t.y. nurodant santykinį kursą vėjo atžvilgiu: “kilti” – keisti kursą link vėjo; “kristi” – keisti kursą pavėjui. Analogiškai “aukštyn” – link vėjo, “žemyn” – pavėjui. b) nusakant kursą generalinio kurso arba pelengo atžvilgiu. Sakome “kristi nuo kurso” (pelengo), kai norime pasakyti, kad tolstame nuo generalinio kurso ar pelengo (ir tai galioja nepriklausomai nuo krypties į vėją). Sakydami “kylam link kurso”, kai mūsų kursas artėja į generalinį kursą (pelengą).
Truputį akademiškai paaiškinau, bet teisingai. Mat jūreivystė turi ne tik empyrinę, bet ir akademinę dalį.

gramas · 03/18/2011 at 1:13 PM

Kažkodėl formuojasi įspūdis, kad siekdami besąlygiškai lietuvinti jūros terminologiją, tą pačią savo kalbą bandom kažkuria prasme iškastruoti.
Kodėl lietuvio jachta negali bėgti, o anglui running yra normaliausias buriavimas pavėjui, pvz. beating yra plaukimas prieš vėją/bangą… o pas mus tik davimas į snukį? Anglų arkliai juk irgi bėga, laivai bėga, bet mums bėgti ne lygis… Zalingus jau matau vadinant stiebo skėtikliais, nuo spreaders tikriausiai, bet dar gerai kad ne pleištais, kad tik neišsiskėstų tas stiebas iki perplyšimo… Ne viskam turime savo artojiškus atitikmenis.
Aš linkęs pripažinti,kad mes dar tik mokomės iš jūrinių nacijų, ir to mokslo kokybė bei tarpusavio supratimas ant vandens nukenčia nuo to, kad kartais neigiame visame pasaulyje pripažintus terminus. Specifinė veikla, specifinė įranga, speciali terminologija, specialūs sugebėjimai. Analogija su medicina – pradėtų jie bet kokia kaina viską lietuvinti – neblogai pagydytų tikriausiai. Nenorėjau nieko įžeisti, ar sumenkinti pastangas, jeigu ką.

Rokas Arbušis atsakė:

varyk, gramas, varyk!

man kaip tik reikia atspirties taško temai apie “revoliuciją” (chichi) tinklaraštijoje prieš kalbainius (t.y., kalbininkus)

jurga · 03/19/2011 at 8:52 AM

Rokai, aciu. Buvo labai idomu skaityti!

Rokas Arbušis atsakė:

prašom, tik laurai ne man — gramui

Litas · 03/20/2011 at 12:44 PM

o man vietoje vaikscioti patiko pasiulytas erminas – keliauti
Jurininkai keliauja, laivai keliauja ir t.t. :) o kaip jums??????

Sidabriukas atsakė:

@Litas,
Kazin… Turbut kaip sia diskusija bepakreipsi, ji baigsis daugmaz:
Tu nesakyk man ka man daryti(sakyti), as tau nesakysiu kur tau eiti(plaukti) :)

Comments are closed.