Tikriausiai sunku jungai tarp kapitonų

Kai bičiulis Naglis Šulija išskrido į Argentintą iš ten plaukti „Ambersail“ kaip VI etapo įgulos narys, pamaniau, jog jam turės būti nelengva – nors ir ne visiškai „žalias“, bet vistiek naujokas. O pakliuvo į „kapitonų etapą“, kur iš dvylikos įgulos narių net septyni – įvairių Odisėjos etapų kapitonai.

Kaip būna, kai laive vien kapitonai, galima numanyti. Nenumanantiems: dvi istorijos, kurių viena jau kone legenda tapusi.

Vieną istorijų pasakojo Andrius Varnas. Kartą plaukiant „Ragaine II“ kilo nedidelis ginčas, kam indus plauti. Prisipažinsiu, nesu didelis mėgėjas mazgoti indus.

Ir tada Andrius pasakojo girdėjęs, kaip vienoje iš pasaulį apiplaukusių lietuvių jachtų (ar „Laisvė“ ar „Lietuva“ jau ir nepamenu) dėl indų plovimo vienu metu buvo įsiplieskęs rimtas konfliktas. Nėr kam plauti – visi kapitono laipsnį turi. Teko surašyti grafiką ir jo laikytis. Bet taip ir savigarba niekieno nebuvo įžeista, ir indai suplauti.

Kita istorija — tai amerikiečio buriuotojo Skipo Novako atvejis. 1989 metais jis buvo pakviestas į tuometinę Sovietų Sąjungą kaip būsimos regatos „Whitbread Round the World Race“ dalyvės — jachtos „Fazisi“ — treneris. Niekas iš sovietų buriuotojų neturėjo patirties pasaulinės varžybose aplink pasaulį, o S.Novakas jau buvo dalyvavęs trijose „Whitbread“  regatose (dabar jos vadinamos „Volvo Ocean Race“), iš kurių dvejose – kaip kapitonas.

„Fazisi“ komanda vos spėjo pastatyti ir paruošti jachtą, o finišą pasiekė flotilės viduryje — galutinėje įskaitoje 11 iš 23. Pirmąjį etapą S.Novakas plaukė kaip kapitono padėjėjas (antrasis škiperis), vėliau buvo jachtos škiperis, bet prieš paskutinį etapą pasitraukė iš komandos. Pats amerikietis sakė, jog dėl psichologinės įtampos (buvo pasitraukę rėmėjai, pirmasis kapitonas mirė nuo įtampos, ir tik tada grįžo rėmėjai).

Jūrinininkai mėgsta istorijas kiek pagražinti (ne, ne kaip žvejai) ir jau kaip legenda pasakojama, jog viena iš priežasčių buvo ne tik kultūrinis skirtumas, bet kapitonų gausa vienoje vietoje. Iš penkių tuometinės Sovietų Sąjungos „draugiškų respublikų“ surinkta komanda nenoriai klausė amerikiečio kapitono. Nes visi čia kapitonai ir nėra ką po velnių pasiųst..

Išties nemanau, kad Nagliui taip blogai „Ambersail“. Bet paprastai naujokams ir jungoms šalia kapitonų visad sunkiau.Tačiau ir patirties, įgytos sūriu prakaitu esant giežtai tvarkai, daugiau.

Gal ne visai į temą, bet Naglio pasakojime apie susitikimą su Beriso lietuvių bendruomene,  įdomus pasirodė vienas sakinys:

„Kaip įvardyti Simono Steponavičiaus būseną nežinau, bet išplaukus į La Platos žiotis davė vairuoti visiems svečiams, kurie tiktai norėjo. Tiesa, ir globojo budriai…“