Dvigubas 13: trylikti iš trylikos

arba pradėjau savo sezoną jūroje

Vos spėjau pasigirti buriavimo varžybose laimėjęs medalį, vėl paaukštinu save pareigose iki kontradmirolo – to, kuris plaukia paskutiniame flotilės laive. Taip nutiko, kad „Gero vėjo“ regatoje su jachta „Festina“ (30 pėdų „Bavaria“) finišavome 13 iš trylikos dalyvavusių.

Regata pateisino savo pavadinimą – vėjo tikrai netrūko. Jachtos prietaisai rodė 20-25 mazgų (~/> 10 m/s) greičio vakarų vėją. Dar prieš startą Smiltynės jachtklube pasikeitėme didelį stakselį (priekinę burę) ir mažesnę.

Startas – Klaipėdos uoste priešais vėją į jūros vartus. Man asmeniškai pirmą kartą teko uoste plaukti neįjungus variklio ir  venduoti (laviruoti — posūkiai prieš vėją) link jūros. Įdomu ir baugu. Aišku, varžybų rengėjai suderino jachtų plaukimą su uosto eismo tarnyba, bet jachtas iki pat vartų lydėjo ir jūrų uosto direkcijos kateris „Žaibas“ .

Vos įplaukus į jūrą pasitiko dar penktadienį siautusios audros sukeltos bangos. Vėjo, nors gerokai mažiau nei anksčiau, nestigo, dar iki pirmojo ženklo – uosto priėmimo bojos – rifavome grotą (mažinome pagrindinės burės plotą). Apiplaukus ženklą dar po kurio laiko ir visai jį nusileidome. Jachta sunkiai klausė vėjo, vis kilo į jį. Ir kai buvo pilnas grotas, ir kai surifuotas, paguldyta ant šono ar prieš vėją atsistojusi jachta neturėjo didelio greičio, tad kam kankintis?

Jau vėliau, po finišo, perkalbėjau su kolegomis buriuotojais, klausiau jų nuomonės, kodėl taip negalėjome suvaldyti jachtos. Išgirdau kelis vertingus patarimus ir dar praplėčiau savo žinias. Pravers ateičiai.

Ties Palangos tiltu regatos rengėjai dėl didelio vėjo negalėjo išmesti posūkio bojos, tad visiems bendru susitarimu buvo duotas ženklas – koordinačių nustatytas taškas, kurį pasiekus reikia suktis prieš laikrodžio rodyklę ir grįžti atgal. Šį tašką, aišku, pasiekėme paskutiniai, prieš tai matę kaip gražiai pilnomis burėmis (!) pro mus į finišą lekia kitos jachtos.

Pasukę prie Palangos tilto vėl bandėme kelti grotą, tačiau situacija kartojosi, jachta vis „lipo į vėją“, tad bendru sutarimu ir vėl nuleidome didburę. Taip ir pasiekėme uosto vartus (apsukę, žinoma, dar kartą priėmimo boją) – su vienu stakseliu. Ir tik jau uoste dar kartą išsikėlėme grotą netoli finišo.

Taigi, finišavome paskutiniai ir fiziškai, ir pagal perskaičiuotą laiką. Bet gavome paguodos prizą.

O regatą laimėjo jachta „Baraka“, įsirašiusi sau antrą pergalę „Lietuvos klubinių regatų taurėje“. Antri buvo „Marius BMW“, treti — „Samsas“.

„Baraka“ įsteigė ir savo prizą (papildomai originalūs prizai visada įdomu) jachtai, pasiekusiai didžiausią momentinį greitį pagal lago (prietaiso nuplauktam keliui ir greičiui matuoti) ar GPS parodymus. Jį laimėjo (labai gražią nuotrauką) jachta „Litas“ — vienu momentu glisavusi didesniu nei 15 mazgų greičiu. Kai kam kilo abejonių dėl tikslumo, bet juk prizo steigėjai aiškiai pasakė – prizas atiteks tam, kieno prietaisas didesnį skaičių rodys. Ir „ne iš karvės lošiam“, kad prietaisų metrologijos pažymos prašyti. Vargu ar kas imsis įvedinėti (gal ir įmanoma) suktus duomenis į „džypsą“.

„Festinos“ didžiausias greitis pagal mano GPS – 10 mazgų.

Apskritai vertinant regata buvo puiki. Man labai patiko ir buriavimas Klaipėdos uoste, ir stiprokas vėjas jūroje (na pagaliau, šiųmetinis jūros krikštas!), ir patirtis įgyta (kas pamiršta sena – prisiminta bei naujų dalykų sužinota).

Ir menkių nešėriau! Nors galiu prisipažinti, jūros ligos požymiai buvo apėmę – ir išalkau stipriai, ir miego užsimaniau, ir skrandyje kažkoks bildukas bandė nedrąsiai savo teises į laisvę reikšti, ir (labai trumpą laiką) apatija, tingulys buvo apėmę. Klasikiniai požymiai, bet kai visą distanciją (per >6 val. nuplaukta >32 jm.) dirbau (daugiausiai vairavau, bet teko ir bures keisti), tai nebuvo kada „sirgti“. Nors mano paties dalinamas patarimas stebėti nejudantį horizontą, padėjo ir man pačiam.

Startuoti regatoje buvau sutaręs (parsidavęs) su kita jachta. Bet jai beplaukiant iki Klaipėdos iš Minijos kilo bėdų ir ji liko Nidoje. Tad paskutinę akimirką pasinaudojau „Festinos“ škiperio Gintauto kvietimu ir ačiū jam už galimybę plaukti. Gal ir gerai, nes su ta jachta jūroje mums būtų buvę sūru ir perkeltine, ir tiesiogine prasmėmis. Ir gal į kontrolinį laiką nebūtume tilpę.

Kaip ir per „Pilypo taurės“ regatą, nebuvo kada išsitraukti fotoaparato ir bandyti užfiksuoti tikrai gražių vaizdų. Ačiū jachtos „Lietuva“ įgulos narei Jurgitai Radeckaitei už nuotraukas iš starto. Štai jus dar viena. Čia jau matyti ir „Festina“ (dešinėje):

Dar nuotraukų ir video operatyviai sudėta regatos tinklapyje.

P.S. Nepyk, Simona, ir vėl — ilgas įrašas. Tikiuosi, perskaitei iki galo?