Interneto bėdos Kroatijoje

Iškart noriu pasakyti, jog tai mano bėdos. Internetas, be abejo, Kroatijoje veikia, tik man ten ne visai pavyko prie jo prisijungti. Štai todėl „Ant Bangos“ ir buvo „štilius“, kai savaitę kaip samdytas kapitonas buriavau Adrijos jūroje.

Tai buvo seniai planuota kelionė, kai mane pasisamdė draugų kompanija. Į kelionę pasiėmiau nešiojamą kompiuterį ir planavau kasdien tinklaraštyje aprašyti mūsų buriavimą, bet teko, kaip matyti nuotraukoje (ačiū Akvilei ir Andriui už foto) ranka pildyti laivo žurnalą.

Pirmasis uostas, į kurį atvykome, buvo Splitas – iš čia keltu kėlėmės į salą vardu Šolta, iš kurios uostelio Rogač ir prasidėjo mūsų buriavimo savaitė. Jau Splite belaukiant kelto nubėgau į interneto kavinę pasiaiškinti, kaip čia veikia internetas (matyt, reikėjo tai daryti dar namuose). Daili mergina pasakė, jog jei noriu naudotis bevieliu internetu, turiu Splito promenadoje ieškoti iškabos „T-mobile“ — toje kompanijoje viską ir susitvarkysiu. Iškabos neradau, nors pamačiau trumpą viduramžių spektaklį. Na, bala nematė, rasiu dar, pagalvojau.

Rogač marinoje veikė vietinis nemokamas (nors lėtokas) bevielis ryšys, tik ne tas galvoje buvo — jachtą priėmėme, spirgėjome išplaukti, o pirmoji nakvynė buvo išleidus inkarą Brač salos įlankoje, tad dėl interneto nekvaršinau galvos.

Antrasis sustojimas – Hvar saloje to paties pavadinimo mieste. Bet ir čia neradau „T-mobile“, o vietos interneto kavinėje pasitikrinęs orų prognozes (nežadėjo nieko gražaus poilsiautojams, vėliau tai savo kailiu patyrėme), išskubėjau iš uosto – dėl pakilusio vėjo stovėjimas uoste tapo pavojingas. Jachtos taip siūbavo, jog susiliesdavo stiebais, o visi jūrininkai žino – jei uostas nuo bangų ir vėjo neapsaugo, saugiau atvirame vandenyje.

Dar kitas uostas, kuriame ieškojau interneto prieigos, buvo Korčula to paties pavadinimo saloje. Čia stojome „Adriatic Croatia International Club“ marinoje – daugelyje šiam klubui priklausančių jachtų prieplaukų veikia kompanijos „T-mobile“ bevielis interneto WLAN ryšys HotSpot.

Kompiuteris prisijungė prie HotSpot (ir dar kelių WLAN), bet prie interneto neprileidžia – reikia mokėti pinigus. Suprantamas reikalas, o kai man reikia, galiu ir užmokėti. Deja, nors ir rašo, kad priima ne tik kreditines, bet ir debetines korteles, skandinaviško kapitalo lietuviškų SEB ir Swedbank bankų kortelės apmokant internetu nieko vertos. Vėl ieškau „T-mobile“ ofiso, bet man paaiškina, jog tokio saloje nėra, jei noriu, galiu keltis Peljašac pusiasalį, ten yra. Ačiū, nereikia. Tad pasinaudojęs vietos interneto kavine (19 kunų už 15 minučių ir 1 atspausdinta A4 lapą su prognozėmis) patikrinu paštą (laiškas, dėl kurio taip ieškojau interneto, jau atkeliavęs, tad rytoj man tikrai reikės interneto), pasižiūriu orų prognozes ir nusprendžiu – ryt nuplauksime į Dubrovniką, va ten tai ir susitvarkysiu viską.

Dubrovniko mes taip ir nepasiekėme. Tam buvo ir objektyvių (7 balų bora – šiaurės rytų (NE) vėjas), ir subjektyvių priežasčių. Tad kitą dieną, kai nuo audros pasislėpėme vienoje Mljet salos nacionalinio parko įlankėlių, ėmiausi kraštutinio varianto – išsitraukiau „Omni Connect“ modemą. Užsienyje naudotis mobiliuoju „Omnitel“ internetu yra bedieviškai brangu – 1 MB ar ne 20 litų kainuoja. Bet yra terminas „reikia“ ir jei pats nesusitvarkiau interneto pasiekiamumo, pats ir moku. Viliuosi, daugiau 2-3 MB neišnaudojau (et, nemenka bus sąskaita), bet įsipareigojimus įvykdžiau, o tai svarbiausia. Tiesa, dar kokį 1 MB išnaudojau kartais prie interneto prisijungęs (vis Facebooke ir Twitteryje po sakinį parašydavau kaip sekasi) mobiliuoju telefonu.

Štai dėl šios priežasties vėliau visai apleidau interneto paieškas (nors tą patį HotSpot mano kompiuteris surasdavo vis kitose ACI marinose) ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl nepildžiau tinklaraščio. Bet kelionės nuotykius (o jų tikrai buvo) dar ketinu (bet griežtai nepažadu, o tam taip pat yra priežasčių) aprašyti. Jau ir temas susigalvojau, kad nebūtų pasakojimas padieniui praėjus tiek laiko.