Apie tai, ką vyrai paprastai nutyli – jausmus

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje (nebeveikia originalusis pirmasis) apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Buvo gardaus juoko

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant pontoninio liepto, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Kartu su sūnėnu

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu.

Pažino ir sveikino

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo.

Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…