Vieni jūroje. Paieškos

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Dar kartą papasakojus jam visą istoriją nuo pradžių (o vėjas vis nerimo…), išaiškėjo, kad mūsų kateris – visai ne „pikola barka“ (mažas laivelis), o „guomoncino“ (kateris guminiais bortais), ir kad ieškoti reikia jūroje, o ne uoste (lyg mes tuo būtume abejoję!..), jis pradėjo nurodinėti savo pavaldiniams. Tapo kiek ramiau išgirdus aiškius ir blaivius įsakymus.

Netrukus buvo sudaryti kiek įmanoma tikslesni fotorobotai, įskaitant ūgį, svorį, batų dydį ir taip toliau, juk pasakojome apie tėvus, ne apie prabėgom matytus nusikaltėlius. Aprašymus telefonu pradėjo diktuoti aplinkinių miestelių policijos nuovadoms, dar galai žino kur, tiek nuodugniai itališkai galva jau nebemąstė.

Taip pat buvo išsiųsti keturi kariniai laivai, kurie pradėjo šukuoti aplinkinius rajonus, kaip švyturiai spigindami savo galingais prožektoriais, dar du plaukė didesniu atstumu nuo kranto; eiliniai policininkai šmirinėjo po miestą, tikrindami visus, poromis slampinėjančius, reguliariai užsukdami į kempingą pasiteirauti, ar netyčia negrįžo patys.

Netgi žvejai brakonieriai buvo įtraukti į veiksmą, pažadėjus, kad jokios baudos jiems negresia, tik akylai stebėkit aplinką ir nepraleiskit nė mažiausios detalės pro akis.

Mes savo ruožtu supratom, kad viskas, kas buvo įmanoma iš mūsų pusės – jau padaryta, ir nebeliko nieko kito, kaip sėstis ir laukti rezultatų. Atėjo sunkiausias laikas – tarsi atlikome savo pareigą, tačiau rezultatų nėra, nieko gerai nuteikiančio nesigirdi ir nesimato, laikas eina, darosi šalta jau ant kranto, nekalbant apie jūrą, kurioje nuo ankstyvo vakaro buvo gana silpna, tačiau audra – vėjas sukilo iki penkių balų, bangos tik dėl vėjo krypties nuo kranto siekė tris, tris su puse metro, tačiau situaciją komplikavo išilgai kranto tekanti gana stipri srovė.

Laikas tarsi sustojo. Sėdėdami mašinoje jachtklube, prie administracinio pastato, kuris buvo paskelbtas gelbėjimo operacijos koordinaciniu centru, du sūnūs, sportininkai – nelaimėliai, galvojome kiekvienas sau, tačiau, manau, tą patį. Tokios savijautos nepalinkėčiau niekam, net pikčiausiam savo priešui – atrodo, tartum stovi prie artimo žmogaus kapo, tačiau nežinai, ar jis jau mirė, ar tai tik iliuzija, sapnas, kuris turi baigtis, tačiau nesibaigia. Širdis pradeda plakti taip garsiai, kad, rodos, tuoj išlips iš krūtinės, o galvoje – visiška tuštuma.

 Pasijauti toks mažas ir vienišas, tarsi svetimoj planetoj, niekam nereikalingas, neturintis jokių materialinių ar moralinių vertybių, jokių atspirties taškų, tikslų, požiūrių. Tiesiog esi taškas begalinė erdvėj, niekam nepastebimas, vienas tarp begalybės kitų tokių pačių taškų, turintis tik vienetinį dydį kažkokios vidinės energijos, kurią vienąkart tikslingai panaudojus, gal ir įmanoma padaryti teigiamą poslinkį, tačiau kaip atspėti tą vienintelę teisingą kryptį?..

[ Pabaiga ]