„Marių burės“: nelenk — apmaudu

Kai sekmadienį apie 14 val. plaukėme pro teisėjus, išgirdus jų švilpuką, šuktelėjau; „Ačiū, kad palaukėte“. Juk reikėjo kantrybės sulaukti mūsų — iš distancijos grįžtančios paskutinės jachtos.

Et, taip nutiko, kad I etape finišavę „link galo“, II etapui neįvykus, III baigėme garbingoje kontradmirolams skirtoje vietoje.

Susumavus visus rezultatus ir perskaičiavus balus, jachta „Alcea“ ir mane pakvietusi įgula užėmė 39 vietą iš 43 klubinėje grupėje „Nemuno deltos burinių laivų regatoje „Marių burės“ dalyvavusių jachtų.

Mes net nepatekome tarp paskutinių keturių jachtų, kurios, surinkusios vienodą balų sumą, tradiciškai buvo apdovanotos — joms ir atiteko kontradmirolo „titulas“.

Ne ne, toli gražu nesiskundžiu. Su turistine, nedidele, ilgo kilio, nedidelio buringumo jachta ir įgula, iš kurios du nariai plaukė pirmą kartą, tikėtis aukštų rezultatų ir nebuvo galima. Juk ir pati regata, kurioje kviečiami dalyvauti burlaiviai – šio krašto tradiciniai kurėnai, gyva principu „svarbu dalyvauti“.

Dar du žmonės buvo sužavėti buriavimo ir atsisveikinant jau Vilniuje sakė ne „sudie“, o „patiko, dar norėsim, iki“.

Orai jiems „nuskilo“ — pirmą dieną vėjo pūtė nedaug, kol galų gale jį visai kažkas išjungė. O antrą dieną pūstelėjo iki 4 m/s, pakilo nedidelės bangos ir po šeštadieninio apsitrynimo, naujokai jau žinojo kas yra vendas ir kuriam kurią virvę jo metu traukti.

O venduoti (plaukti prieš vėją), kaip regatos uždarymo metu sakė Jurgis Kovas, ir yra tikrasis profesionalumo įrodymas, nes pavėjui „ir šiaudų kūgis plaukia“. Mums venduoti sekėsi, manau, neblogai. Ir starto liniją kirtome kartu su didžiąja mase, ir pirmąjį ženklą pasiekėme… na, daugumai jau tolokai nuplaukus, bet juk sakiau, kad visos jachtos greitesnės.

Kelios jachtos pusiaukelėje iki pirmojo ženklo mus ir aplenkė. Tomis akimirkomis kažkaip prisiminiau vieno bičiulio kadais ant „žiguliuko“ bagažinės išraižytus žodžius: „Nelenk – apmaudu“.

Po ženklo plaukiant pavėjui konkurentės tolo stipriai, tačiau vėl pasisukus prieš vėją po kito ženklo, vijomės jas, esu (ar noriu būti) tuo tikras, sparčiai. Gal tik kantrybės man pritrūko ir per anksti padaręs vieną vendą, vėliau turėjau dar du kartus pakartoti manevrą ir tik tuomet atplaukėme tiesiu taikymu prie „Pilypo“ bojos. Kas, kad visos kitos jachtos jau buvo finišavusios. Mes joms mynėme ant kulnų ir Minijos uoste prisišvartavome toli gražu ne paskutiniai!

Trumpai, su šiek tiek vandenėlio papilstymu, aprašiau paskutinės regatos dienos įspūdžius, o rezultatai ir dar keli įdomūs niuansai – vėliau. Vėliau ir nuotraukas sudėsiu, dabar siūlau pasižiūrėti operatyviai pirmosios dienos vaizdus į internetą sukėlusio Audriaus nuotraukas. Savo nuotraukų „porciją“ sudėjo ir Vadimas.

Viršutinėje įrašo nuotraukoje, kaip veikiausiai ir supratote, teisėjai.