Aplink Europą: Lietuva. Buriuotojai gali didžiuotis.

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

[ Ankstesnis ]

Šis ramus kruizas saugomuose vandenyse, kurių atstumai nėra didesni nei dvidešimt jūrmylių, mums suteikė galimybę atrasti du skirtingus pasaulius. Iš pradžių – tai Kurčių nerija.

Šis apsaugotas žemės lopinėlis yra įrašytas į UNESCO Pasaulinio paveldo fondą 2000 metais. Kelių kilometrų pločio ji primena, o ir galima sumaišyti su Landų pajūriu. Pakeiskite Atlanto pakrantę su Baltijos jūros, kur jūros atsitraukimo lygis beveik nežymus, ir jūs turėsite beveik tikslų Lietuvos pakrantės peizažą.

Dar papildome panašumą: ši smėlio juosta tarsi uždaro lagūną, kurią galima palyginti su Arcachon baseinu. Panašumo viršūnė – geltono smėlio kopos, kurios siekia iki 67 metrų kaip kad Pylos kopa. Bet panašumai ir baigiasi šioje vietoje, nes žvejų kaimeliai prisiglaudę lagūnos pakrantėse yra paversti turistų lankytinomis vietomis. Mediniai namukai ir peizažas labiau primena Skandinavijos šalis. Čia viskas puikiai išsilaikę, aplinka sutvarkyta.

Mes esame ties Kaliningrado srities siena, Rusijos Federacijos dalimi. Tai zona, į kurią neįeisi neparodęs dokumentų ir vizos. Siena pažymėta mažais tarpais išdėliotomis geltonomis bojomis.

Kai mums šovė mintis priplaukti arčiau padaryti nuotraukų, Kipras mus greitai atkalbėjo. Vaidinti nekaltus ir pereiti sieną atsitiktinai nėra akivaizdu (darytina lyg niekur nieko). Rusijos jūros kranto apsaugos padalinio pasieniečiai patruliuoja nuolatos ir tikrai nejuokauja („Ant bangos“: lietuviai taip pat). Gaila, nes marių rusiškoji dalis irgi turi savo įdomybių. Mes sukame į pakrantę link rytinio rago.

Po kelių protingo buriavimo valandų pasiekėme Ventės ragą, kuris įsikūręs Atmatos žiotyse. Jame yra įsikūręs ornitologų centras, kuriame gaudomi migruojantys paukščiai žiedavimui. Ši delta yra milžiniškas upių, ežerų, pelkių tinklas, kurio trys ketvirtadaliai žiemą užšąla.

Polderių sistema, molas, siurbliai ir drėkinimo kanalai leidžia išlaikyti nedidelį žemės lopinėlį sausą. Prasiskverbti į šį pasaulį, kuriame žemė maišosi su vandeniu, yra radikalus aplinkos pakeitimas. Peizažas yra sudarytas iš įvairiausių žalios spalvos niuansų.

Prie krantų vandens lelijų išsidėstymas formuoja geltonai žalią liniją, kuri eina palei meldus. Viršuje žalia labiau išlaikyta stiebelių, kurie suteikia švelnų foną krūmynams ir smaragdinei ąžuolų lapijai. Deltos žiotyse plaukėme tarp salelių apaugusių meldais, iš kurių vis pakildavo galybė paukščių. Mes džiaugėmės juos stebėdami, nes tik gulbes ir gerves atpažinome.

Ties senu švyturiu randame uosto konstrukcijas. Prieš metus jo dar nebuvo. Greitai jame bus šešiolika vietų ant pontono su siauru tilteliu. Štai dar vienas valios įrodymas kaip tobulint regioną nekeičiant natūralios gamtos. Iš esmės, ši kukli marina susilieja su peizažu ir ją supantys seni gerai išsilaikę pastatai suteikia išskirtinį požymį vietovei.

Šiek tiek tolėliau įsikūręs Mingės uostas. Mes praleidžiame naktį šiame kaimiškame prieglobstyje, kurio savininkas yra klubas, turintis 46 burlaivius, prišvartuotus upės krante. Čia kiekvienas narys nuolatos ir pakaitomis prižiūri uostą savaitę užimdamas kapitono pareigas. Viena naktis čia kainuoja septynis eurus – nedaug kainuojanti, palyginus su prancūzų marinų tarifais…

Mūsų plaukiojimo metu Klaipėdos uoste vyko statybos, po kurių buvo įrengta trys šimtai patogių vietų burlaiviams. Buriuotojai pasiūlė vietovei įvairių projektų, kuriais gali didžiuotis.

Lietuva atranda naujų pramogų ir galimas daiktas, kad Gintarės Volungevičiūtės laimėtas aukso sidabro medalis Olimpinėse žaidynėse Pekine Laser Radial klasės buriavimo rungtyje sužadins didesnį žmonių susidomėjimą buriavimu. O kada žinome, kad lietuviškai Gintarės vardas reiškia gintarą, kelias yra atviras visiems.

[ Tęsinys ]