Geras naujoviškas spektaklis laužo stereotipus

Daug jau metų gyvenu Vilniuje, bet Mažajame teatre (pro kurį kone kasdien tekdavo praeiti) buvau pirmą kartą. Išsilavinimo spragai užpildyti – naujas (premjera – rugsėjo 14 d.) spektaklis „Kelias“.

(c) VMT

Nesu teatro kritikas (nors mane sieja kraujo ryšiai su kadaise garsiu uostamiesčio teatro kritiku Edu Vaičkumi), tad tiesiog mano įspūdžiai. Tiksliau (kaip pavadinime) – gerokai išjudinti mano stereotipų pagrindai:

Minimalistinė scenografija. Matyt nuo nemažai vaikystėje matytų operečių man teatras asocijuojasi su spalvinga scena ir sceniniais drabužiais. Nors jau teko matyti ne viena minimalistinį Oskaro Koršunovo teatro (OKT/Vilniaus miesto teatras) spektaklį, šis man pasirodė perdėm „nuogas“ – sėdint pirmoje eilėje (na ir „sekasi“ man su vietomis teatre) matyti čia pas pusnuogius aktorius kiek keista ir šiek tiek nejauku. Tas nuogumas balansuoja ties vulgarumo riba.

Keiksmažodžiai. Suprantu, šiuolaikinė dramaturgija – tai ne Šekspyro eilės. Bet lietuviškai tariami rusiški keiksmai (veikiausiai kaip ir lietuviški a al „rūgštele“) scenoje skamba ir šokiruojančiai, ir ištraukti iš konteksto. Juolab spektaklio autorius – britas Jimas Cartwrightas.

Aktoriai. Neapleido jausmas, kad kai kuriuos jų mačiau tokioje aplinkoje, jog niekaip nepasakytum, kad jie – aktoriai. Ypač – dviejų vaidmenų atlikėja Agnė Šataitė. Kerol vaidmenį ji – stereotipinė blondinė ir gatvėje sutikęs niekaip nepagalvotum, jog gali vaidinti. Valeri vaidmenyje – jau sunkiai atpažįstama, tačiau išties gera aktorė. Apskritai spektaklyje daug personažų, o aktorių vaidmenys neilgi, kaip ir pati pjesė. Bet vaidmenys nelengvi, o bene stipriausi (ir sunkiausi) – finalinėje scenoje Tomo Rinkūno (Džojus) ir Indrės Patkauskaitės (Klerė).

Mano subjektyvus vertinimas – 6/10