Gyvensim kaip švedai?

Liepos 15-ąją minimos dvi istorinės datos – Žalgirio mūšio 600-metų jubiliejus ir pirmoji diena, kai Vilniaus visuomeninis transportas tapo labiau vakarietiškas . Ir nebūtinai geografine, bet ir geografine prasme.

Apie anąjį mūšį nediskutuosiu (Maklai-Kurmi, sėkmės!), o štai apie įlipimą į visuomeninį transportą tik pro priekines duris turiu nuomonę: kylantys benamiški murmėjimai baigsis, kai įprasim. Kaip įpratome prie barų be tabako dūmo.

Šiemet kaip niekad daug būnu Klaipėdoje ir ten tiek įpratau į autobusus įlipti pro priekines duris, kad tai atrodo visai suprantamas reikalas. Vakar lietus sutrukdė (na gerai, patingėjau) dviračiu važiuoti, tai ir Vilniuje pasivažinėjau visuomeniniu transportu – troleibusai jau papuošti lipdukais pro kur įlipti/išlipti, autobusų dar nemačiau.

Mačiau simpatišką jauną blondinę, kuri bandė įlipti kaip ir dera nuo šiandien – pro priekines autobuso duris, tik liko nesuprasta vairuotojos (irgi simpatiška), kuri jos neįleido, teko įlipti senąja tvarka. Panašu, kad naujoji kels rūpesčių ne tik keleiviams. Kol įprasim.

Kaip minėjau, pasivažinėjus uostamiestyje, greitai prie to priprantama. Man tik sunku susitaikyti, kad 3 maršruto autobusas dažnai vėluoja ar išvis važiuoja ne pagal grafiką. O viską kitą – super. Žinoma, Klaipėda miestas mažesnis, žmonių mažiau, tai ir bėdų ne tik daug, kiek vietiniame metropolyje. Bet ten ir autobusų mažiau, troleibusų visai nėra.

O jei jau apie didmiesčius kalbėti, tai man prisimena istorijos iš Stolkholmo. Kai sykis nuotraukoje viršuje – aš prie mūsų mantos laukiant autobuso.

Vykome mes dukart jachtų parplukdyti. Abiem atvejais teko vietiniais autobusais pasivažinėti maršrutu Stokholmas – Bolando marina. Sakysit tai ne miesto autobusai, bet įvertinus, kad Stokholmas išsidėstęs ant salų, autobusų stotis, iš kurios vykome, netoli įsivaizduojamo centro, tai priimkime tinkamu pavyzdžiu autobusus.

Į pirmąjį autobusą sėdome nusipirkę bilietus — sulipome visi į autobusą pro priekines duris. Švedai vairuotojui tik raudonus popierėlius po nosimi kyšt – ir eina toliau. Mes bilietus rodėme.

Kaip ten nutiko, bet atvažiavome ne ten (jautė mano širdis, matė akys, bet nieko nesakiau — smagu pasivažinėti). Grįžt atgal į Stokholmą reikėjo, o kito autobuso vairuotojas jau neįleidžia be bilietų. Pats neparduoda, jie čia tokia praktika išvis neužsiiminėja. Ar tą, ar kitą kartą, bet pavyko su vairuotojais sutarti – leido važiuoti. Pinigų neėmė, bet ir nepaliko gatvėje.

Iš tų kelių pasivažinėjimų pirmyn-atgal (nekoks buvo šturmanas sausumoje) buvo sykis, kai palikti galėjo kažkur pusiaukelėje tarp didmiesčio ir miškuose pasislėpusios marinos, atokiame kaimelyje, kur vėlų vakarą jau sutemus, veikė tik viena picerija, autobuso reikėjo laukti ilgai, o bilietų nusipirkti nebuvo kur. Tiksliai nebeatsimenu kaip (tiek metų prabėgo), bet naktį, paskutiniuoju autobusu, vis tik pasiekėme mariną.

Beveik su ta pačia kompanija pas žuvėdus vykome ir dar kartą dar vienos jachtos parplukdyti. Pasimokę iš vienos istorijos, bilietus turėjome iš anksto. Bet vistiek kažką sumaklinom, kad, pamenu, ilgai laukti reikėjo kažkur vidury miško vienišoje stotelėje kito autobuso. Bet tikslą pasiekėm.

Ir iš tų kelionių man labai įsiminė, kad Švedijoje į autobusus įlipama pro priekines duris. Kai tokia tvarka atsirado Klaipėdoje, pasijutau kaip Švedijoje. Bet milijonine dalimi. Gal mikronine bus taip ir Vilniuje?