Ji

“<…> [pamačiau]  žinančią savo vertę, tačiau ničniekuo to neparodančią. Ji nepasipuošusi nei pigiais, nei brangiais blizgučiais, tačiau viskas, ką Ji turi, yra tarsi tik jai padaryta. Grožiuosi Jos linijomis ir formomis. Tobula tobulybė. Nieko nereikalingo. Su savimi Ji turi viską. Šimtaprocentinis pasitikėjimas savimi. Šaltas apskaičiavimas ir jausmai, galintys užvirinti ežerą. Jos negalima neįsimylėti. Ją sutikus, gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis – iki Jos ir su Ja. Žiūriu į Ją gal kiek per dažnai, per ilgai ir įkyriai. Galėčiau palyginti ją su žvaigžde, skriejančią danguje ir akimirką stabtelėjusia… Ne, nenoriu Jos nei paliesti, nei turėti. Noras turėti tai, kas tau nepriklauso, jau yra pavydas. Arba vagystė <…> ”

Rimtautas Rimšas, „Klajonės po jūrą ir save“. Klaipėda, 2005.