Skaičių ir saulėlydžio magija

Jachtos kompasas ar navigaciniai prietaisai turi savo magiją – žiūri į jų rodomus skaičius ir akių atitraukti negali. Bet ne tik burtai žvilgsnį prikausto. Sekti prietaisų parodymus privalu norint neiškrypti iš kurso.

Tik laikytis to kurso nelengva. Jei užsižiūri į vėluojantį atsisukti kompasą ar (kaip „Ambersail“ ir kitose jachtose) prie stiebo esantį prietaisų skydelį, žiūrėk ir nukrypsti. Dar nesu toks jūrų vilkas, kuris „Ambersail“ valdo „penkių laispnių tikslumu“.

Išplaukus iš Stokholmo, dar škeruose mus pasitiko rūkas. Ne visai toks, kad laivo nosies nesimato (po kelių metų, žinoma, pasakojant sutirštinsiu spalvas ir porinsiu, jog net stiebo nesimatė), bet tikrai tirštas. O buvome kaip tik laivų kelyje, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ilgas “Ūūūūūū”. Taip laivai apie save rūke praneša. Mes rūko rago nepūtėme, bet radarą stebėjome.

Tokiu atveju naviguoti padeda prietaisai – vairuoji jachtą žiūrėdamas į jų rodmenis. Kartą užsižiūrėjau ne į tuos skaičius (į vimpelinio vėjo vietoje kurso) ir pasukiojau „Ambersail“ vingiais, už ką gavau velnių nuo Linkaus. Jis teisus – kilvateris (laivo nuplaukto kelio žymė) atrodė vingiuotas „lyg uošvės liežuvis“.

Net kai klaida buvo ištaisyta (ak, anokia čia klaida, dažnam nutinka), laikytis duoto kurso nebuvo lengva. Ir nėra lengva. Ne kartą esu pastebėjęs, kad norisi kitą vairuojantį nemokša išvadinti, kuris laivo nesuvaldo, bet kai pačiam tai ne visuomet sekasi, negi ant kitų burnosi.

Žinoma, ne vien į prietaisus žiūrint jachtą valdyti reikia. Stokholme sutiktas kolega buriuotojas tinklaraštininkas SailingBoy pasakojo, jog Švedijoje ketinama griežtinti katerių ir jachtų vairininkų paruošimą, įvesti teises jiems (iki 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio laivui nereikia jokio vairininko pažymėjimo). Nes prisiperka naujieji jūrininkai katerių, žiūri į GPS plotter’ius kaip į kompiuterinio žaidimo ekraną ir pagal juos vairuoja. O kad GPS signalas vėluoja ir kad aplink dar pilna kitų laivų, nemato. Taip ir daugėja nelaimių Švedijos karalystės vandenyse.

Bet grįžkime prie skaičių. Po vakarinio ir rytinio budėjimo (aš „kapitoniškoje“ vachtoje – nuo 8 iki 12 val. ryte ir nuo 20 iki 24 val. vakare) dieną prigulęs sapnavau, kad nusipirkau naują GPS. Tik neilgai džiaugiausi sapnu, pažadino įgula, susiruošusi Joninių proga išsimaudyti jūroje. Drąsuoliai buvo keturi, aš, žinia, į tokį šaltą vandenį nešokau.

O vakarinėje vachtoje ir vėl stovėdamas prie šturvalo akis įsmeigiau į prie stiebo esantį prietaisų skydą. Buvo lengviau nei prieš tai vakare, kai rūko metu akiniai rasojo ir beveik nieko nemačiau. Šalta, šlapia ir rūko spalvos viskas buvo.

Be abejo, už bet kokius skaičius magiškiau yra saulėlydžiai ir saulėtekiai ramioje (vis dar daugiau motoruojam, nei buriuojam) jūroje. Bet tai matyti, ne aprašyti reikia. Tad įdėjau vieną nuotrauką, gal bent dalį tų įspūdžių perteiks.

Jei užtruksiu prie kompo, pamatysiu ir saulėtekį, nors jau norisi miego. Saulė čia, Suomijos įlankoje (mes pakeliui į Sankt Peterburgą) dabar nusileidžia, bet ir vėl greitai pakils. Baltosios naktys tai vadinasi, ar ne? Tikrai šviesu, tamsiausia apie 1 val. nakties (Švedijos laiku), o kitu laiku gali skaityti. Miegoti netrukdo, nes „Ambersail“ iliuminatorių vos du, ir tie patys šturmaninėje.

P.S. Išplaukiant iš Stokholmo mes prasilenkėme su VOR jachtomis, kurios miesto akvatorijoje rengė, matyt, parodomąsias varžybas. Senamiesčio fone ir ankštame uoste tos jachtos atrodė nuostabiai.