Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Atsidarę po butelį vietinio limonado, kurį pagal keistą kaprizą užsieniečiai vadino alumi, ir išsitiesę ant išlankstomų turistinių kėdžių kempinge prie pat jūros, kur mes gyvendavome jau ne pirmus metus, pagaliau kiek atsipūtėme – atgijo seni prisiminimai, naujesni įvykiai, linksmesni nutikimai.

Draugiškai besišnekučiuojant išgirdome variklio ūžesį – priplaukė treneriai, kurie mums bendraujant su policija, jau buvo pradėję treniruotę – nuo kranto pūtė baliukai du-trys, bangos – išilgai kranto, giedra, šilta. Sužinoję, kad rūpesčiai per valdžios namus dar nesibaigė, apsuko savo mažą kateriuką ir nuplaukė į atvirą jūrą.

Kaip supratome vėliau, tai galėjo būti paskutinis kartas, kai aš mačiau savo tėvą ir kitą trenerį iš Kauno, kurio sūnus taip pat buvo netoliese, skrodė jachta neaprėpiamas ir paslaptingas Ligūrijos jūros platybes. O dar baisiau, kad taip galėjo atsitikti dėl mano paties kaltės. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų…

Taigi, jie apsuko mažą, apie trijų metrų ilgio, pripučiamą guminį kateriuką ir nuplaukė tolyn į jūrą, kur jų laukė perspektyvūs Lietuvos buriuotojai, siekiantys sau ir kitiems įrodyti, kad jų laukia šviesi sportininko ateitis.

Pirmieji treniruotes pradėjo jaunesnieji, kurie nevyko su mumis užkariauti vietinių valdžios aukštumų. Smagiai beleidžiant laiką, o tai buvo iš tiesų smagu – gyventi vos du šimtus kilometrų vienas nuo kito, o susitikti už gerų poros tūkstančių kilometrų nuo namų ir kartą metuose,- nė neatkreipėme dėmesio, kad jaunikliai jau seniai grįžo, pakeisdami prie stalo vyresnius, kad saulė jau senokai perkopė zenitą ir kad jau vakarėja.

Apie bėgantį laiką priminė tiktai gurgiantys pilvai, į kuriuos jau reikėjo ką nors įmesti. Puikiai žinodami kiekvienas savo maisto atsargas, sukombinavome visai neblogą lengvą vakarienę – grįš treneriai, užkąsime rimčiau, juk pas juos jau rytdienos maisto racionas suplanuotas, nekalbant apie šiandieną.

Tačiau laikas bėgo, o iš jachtklubo pusės nesimatė artėjant jokio pažįstamo silueto. Iš pradžių tai nekėlė jokio įtarimo – du suaugę vyrai susitiko po pusmečio pertraukos, miestelį žino kaip gimtą, be to, dar tik septynios – „vaikiškas laikas“.

Dar po pusvalandžio vėl prisiminėme, kad atvažiavome ne vieni – pradėjo temti, grįžo vyresnieji sportininkai, ir lyg tarp kitko pasakė, kad treneriai nepasirodė, neaišku kada grįš ir tikriausiai jie nusprendė atšvęsti susitikimą. Ką gi, atšvęsti – tai atšvęsti, kiek tų šventimų jau būta, tačiau kodėl jie dar jūroje?.. Tačiau vėl nuramino mintis, kad šioje vietoje vienas miestelis keičia kitą, pilna pakrantė užeigų bei alubarių, šalia kurių visada būna mažų uostelių – tikriausiai kur nors užsuko.

Tik susitikus žvilgsniu su kauniečių trenerio sūnumi, kažkaip keistai nupurtydavo šaltukas… Bet netgi tada atrodė – blogiausiu atveju išgers, išleis pinigus ir pareis abu dainuodami.

Pamenu, įstrigo mintis, stebint dar visai jauną kauniečių trenerio sūnų – „man tai kas, aš jau pakankamai to esu matęs, o tau kam to viso reikia? Aplink tave draugai, kurie į trenerio sūnų visada žiūri lyg per didinamąjį stiklą, visus tavo nuopelnus priskirdami jam, o visas jo nuodėmes – tau. Ir koks suaugęs beatrodytum, visada pameni, kad tas žmogus, dėl kurio vis nerimsta širdis – tavo tėvas, tavo kūnas ir kraujas; kiek besistengtum apsimesti, kad dabar tau rūpi viena, kita ar trečia – vis tiek kažkas išduoda, kad slapčia lauki bent žinios iš jo, tolimo ar artimo, mylimo ar nekenčiamo, bet savo…“

Ir, fiksuodamas šias bėgančias mintis savo galvoje, vis ryškiau tame jauname, dar beveik gyvenimo neragavusiame vaikine mačiau save – tokį patį „karštą“, dar visai jauną, besiblaškantį. Ir staiga tarsi kūnu šiurpas prabėgo mintis – kažkas negerai, vyksta kažkas neįprasta, nenormalu. Ir iš tiesų – nė nepastebėjom, kad jau visai tamsu, berods, arti devynių vakaro, o apie mūsų trenerius ir tėvus jokios žinios!

Įsitikinimą apie jų savarankiškumą ir pagarbą jų intymumui pradėjo nugalėti savisaugos ir rūpesčio jausmas, arba paprasta baimė, kad taip sėdint rankas sudėjus gali įvykti kažkas nebepataisomo. Eilinį kartą kojos vos nepakišo lietuviškas santūrumas ar post tarybinis įsitikinimas, kad viską įmanoma padaryti savo jėgomis – vietoje to, kad iškart pranešus atitinkamoms instancijoms apie numanomą dviejų žmonių dingimą be žinios, buvo nuspręsta dar kartą įsitikinti, kad jie abu nesėdi bent jau artimiausiame alubaryje ar biliardinėje.

Tik pagalvokit – kaip atrodys išdidus ir orus lietuvis, įžūliai įsiveržęs į policijos poskyrį ir pranešęs, kad du jo tautiečiai dingę be žinios, o žioplys italas policininkas viens, du – ir jau atrado juos visai šalia, ant viešbučio laiptų sėdinčius? Galima teigti, kvailokai – keista situacija, tačiau kaip atrodys kvailys vokietis ar prancūzas, aršiai įlėkęs į tą patį poskyrį, trenkęs kumščiu į stalą ir Vienos konvencijos vardu pareikalavęs tuoj pat surasti jo vargšą pudelį, kurį jis pats pamiršo viešbučio numeryje – toks vokietis atrodys kaip visada oriai ir pasitikintis savimi, nes jie puikiai supranta, kad kelti triukšmą – jų reikalas, o į tą triukšmą reaguoti – jau policijos.

[ Tęsinys ]