Vieni jūroje. Pakeliui

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

Niekada žmogus nežinai, kur nukrisi, kitaip pasiklotum iš anksto. Ir praėjusį pavasarį viskas vyko kaip įprasta – buvo ruošiamasi sezonui, varžyboms, išvykoms. Gaila, kad tas pasiruošimas dažniausiai baigiasi pinigų ieškojimu ir minimaliu automobilio ruošimu, nes kitkam laiko nebelieka, kas yra vykęs rungtyniauti į užsienį, puikiausiai tai supranta. Ir kai nuvažiavęs pastebi, kad namie palikai tik kokią nors smulkmeną, kurią be jokio vargo gali čia pat už pusę savo mėnesinio atlyginimo nusipirkti, apima tokia palaima, kad tą naują pirkinį norisi tuoj pat “aplaistyti”. Žodžiu, nieko naujo – krovėm daiktus, “šaudėm” pinigus, pūtėm padangas ir kėlėm bures į Europos taurės etapus. Kelionė nusimatė linksma – sportininkas dėl lietuviškų oro sąlygų dar vandens nematė, keturiolikos metų Mazda prie stačių Alpių taip pat nepritaikyta, tačiau su žemaitišku užsispyrimu pėsčias į kalnus įlipsi, ką jau ten su Mazda…

Žvelgiant iš šių dienų pozicijų galima drąsiai teigti, kad patys prašėmės nemalonumų: dar gimtos šalies degalinėj pastebėjus, kad iš kuro bako laša benzinas, ir uždavus klausimą “ką darom?”, pasigirsta atsakymas: “važiuojam greičiau iš čia!”. Tačiau atsakymas buvo sąlygotas ne kvailu požiūriu į, atrodytų, rimtą problemą. Požiūris į daugelį dalykų jau seniai buvo susiformavęs. Tiesiog tokiomis sąlygomis staiga supranti, kad pradėjus gilintis į tokius klausimus, užsibrėžtą tikslą gali paprasčiausiai pamiršti, jau nekalbant apie tai, kaip jį pasiekti. Taip ir važiavom – vienas vairą suka, kitas šalia ant žemėlapio dešrą pjausto, muzika groja, kuras laša, guoliai ūžia, klimatas gerėja, nuotaika taisosi! Para prabėgo – dvi sienos, pusantro tūkstančio nėr. Dar para – dar tūkstantis, sienos jau nebeintriguoja, jau Europa.

Geriau įsižiūrim – Šveicarija; kažkodėl pakvimpa sūriu, laikrodis pradeda tiksėti garsiau, piniginė pasijunta tokia sulysus ir vargana, tarsi aukšti mus supantys kalnai nuo jų viršukalnių nutirpus sniegui. Tegu! Užtat kaip paglostė savimeilę muitininkas, pirmą kartą gyvenime pamatęs lietuviškus numerius! Pasijunti žmogumi, kai jis, mandagiai paprašęs pasitraukti ir užsimovęs gumines pirštines, verčia tavo bagažinę aukštyn kojom, tikėdamasis ten užtikti aukso luitą, pakelius kruopščiai surištų gumyte valiutos pakelių ar smulkiom dozėm fasuotą heroino siuntą badaujantiems šveicarams. Apsieisit, patiems namie prireiks, dar jums vežiok. Keistai nustebęs muitininkas leidžia vykti toliau, tarsi klausdamas, ką mes čia be viso to veiksim, ir mes važiuojam toliau, išdidžiai iškėlę galvas.

Nosys šiek tiek nusileidžia sužinojus, kad mūsų, tokių varlių keliauninkių, pasirodo, niekas nelaukia nei su dūdų orkestru, nei be jo. Pirmą naktį svetingoje Šveicarijoje tenka nakvoti automobilyje, gerai dar, kad vargšė Mazda ne tokių plikų užpakalių yra regėjusi. Sumingam raminami vilties, kad ryt – poryt viskas bus geriau, atsiras draugai, paaiškins situaciją.

Kaip nebūtų keista – atėjo, paaiškino. Pasirodo, su mūsų pinigų atsargom galim būti tokie ramūs ir saugūs, kaip Lietuvos aukso fondas tos pačios Šveicarijos banke, nes, siekiant sutaupyti ir taip negausias santaupas, mums buvo pasiūlyta apsigyventi …bunkeryje nuo atominės atakos apsisaugoti! Mūsų savimeilė dar kartą buvo paglostyta – ne visus taip saugo, tik lietuvius. Na, dar lenkus, keletą svarbesnių italų, vieną anglą, tikriausiai slaptą agentą.

Žodžiu, perspektyvos plačios – šešių šimtų vietų bunkeris, trys metro storio sienos, juosiančios pagrindinę patalpą, silpna, tačiau kažkaip pasyviai seksualiai nuteikianti neoninė lemputė, deganti visą naktį, vienvietis dušas su dviem įrengtomis nuo vieno čiaupo žarnomis… Ir tik tada supratome tikrąją priežastį, privertusią taip rūpintis silpnos ištvermės šveicarus – mes pas juos svečiuojamės ne pirmą kartą, ir kaskart per šią regatą išpuola švęsti gimtadienį! Vargšai nusprendė mus už septynių spynų paslėpti, kad tik nenukeltumėm to Europos stogo. Bala nematė, pasigailėsim, juk patiems po šiuo stogu dar gerą savaitę klaidžioti.

Pasibaigus regatai pakuojamės ir kylam į antrąją, kaip vėliau supratome, daug įdomesnę, kelionės dalį – ritamės per Alpes ir leidžiamės prie Ligūrijos, į tylų ir tokiu metų laiku niekam neįdomų kurortą Andorą. Niekam neįdomų, jei neimsime domėn arti trijų šimtų buriuotojų vos ne iš viso pasaulio, kurie čia renkasi kiekvieną pavasarį, kas savęs parodyti, kas į kitus pažiūrėti. Ir šį kartą atvykome savęs parodyti, tik gaila, kad žiūrėjo į mus ne pačiu maloniausiu rakursu.

[ Tęsinys ]