Pristatau: „Ne karibų kruizas“
Vasario 10-oji – paskutinė diena, kai Metų knygos rinkimuose galima balsuoti už buriuotojo Rimtauto Rimšo knygą „Ne karibų kruizas“. Balsuoti paauglių kategorijoje kviečiu visai nesavanaudiškai, autoriaus neprašytas (net ir nematęs?), tik todėl, kad knyga patiko.
Ir jei/kai turėsiu sūnų, rekomenduosiu jam perskaityti. Tiesa, vyresniojo sūnėno kol kas sugundyti nepavyko.
Knygoje pasakojama apie devynmečio berniuko kelione jachta su seneliu į Švediją. Tikriausiai vaikystėje tokią perskaitęs tik apie tokias keliones ir svajočiau. Bet kelis kartus skaičiau sero Franciso Chichesterio „Džipsi Motu“ aplink pasaulį“. Ir dabar svajoju…
Bet grįžkime prie jachtos „Launagis“ škiperio knygos. Truputis kritikos. Apysakos pradžia ir pabaiga (kai vienas jūrininkas sutinka berniuką ir užrašo jo pasakojimą) man truputi iškrenta iš konteksto. Būčiau palikęs pirmuoju asmeniu pasakotą Igno istoriją.
O ją skaitydamas ne tik buvau įtrauktas į įdomius nuotykius, kurie, esu tikras, autoriaus patirti savo kailiu. Įdomus senelio personažas, per kurį švelniai atskleista meilė seniems burlaiviams. Įdomios ir į senelio lūpas įdėtos sentencijos („Viskas, kas gali plaukioti, gali ir nuskęsti“, „Už dyką ir ridikas saldainis“). Gerai vietomis paaiškinami jūriniai terminai („…pakeliamas gafelis atskira virve – dirikfalu“), nors kai kurių terminų nepaaiškinimas man kliuvo. Aš juos žinau, o ar žinos vaikas? Tiesa, yra žodynėlis, tad sunku neturėtų būti.
Apysakoje įtaigiai, bet nedidaktiškai supažindinama su jūrinėmis tradicijomis (pavyzdžiui, lipant į krantą per šonu prišvartuotas jachtas eiti galima tik per jachtų priekį) , gyvenimo būdą („…jūrininkai miega ne tada, kai nori, o tada, kai reikia“). Širdį paglostė skaitant, kaip knygoje piešiamas Minijos jachtklubo vaizdas, o atradus pažįstamų žmonių, šyptelėjau. Smagu.
Ne tik įdomu ar smagu, tačiau ir naudinga buvo perskaityti, pavyzdžiui, herojų jachtos įplaukimą į Alingės, Orsdalės uostus. Geriau nei locija.
Tiesa, devynmečio meilės istorija (vaizdžiai kalbant – kaip jis per jūrą vijosi su kita jachtą plaukiančią vienmetę) atrodo šiek tiek netikra – tokius jausmus gali jausti suaugę, paaugliai, o vaikas… Bent jau aš nepamenu. Tad galiu klysti.
Kad ir kiek kritikos pažėriau, tai puiki knyga. Perskaičiau greitai ir esu tikras, — pasiimsiu į kurią nors kelionę, dar skaitysiu. Ir visai nesvarbu, kad aš jau ne paauglys. Rekomenduoju.
Savo nuomonę apie knygą jau išsakė (o aš susipažinti siūlau):
5 Comments
bitlas · 02/09/2009 at 12:26 PM
gavau per kaledas sia knygele
Tomkes dovana greit buvo perskaityta
prisiminiau vaikyste ir praejusios vasaros kelione su penketu panasaus amziaus vaiku i visbi, bei mokinuku regata minijos jachtklube pirma rugsejo savaitgaligaila tada jos neturejau butu buvusi ouiki dovana padukeliams kurie paliko sveika jachtkluba , bet paragavo buriavimo nuodo linkiu autoriui sekmes ir rekomenduosiu kitiems
Rokas Arbušis atsakė:
February 9th, 2009 at 2:34 PM
@bitlas, iškėlei idėją – vėl rengti vaikų mini regatą, o prizai jau žinomi. tik susimesti reikės :)
bitlas · 02/09/2009 at 3:07 PM
uij
tie spinagrizai yij
bet pratinti prie vandens reikia
tuomi kartu
30 vaiku ir 15 ju tevu daugelis pirma karta suzinojo kas tai bures
ir dziaugiuosi kad jachtklubas dar stovi
Vadimas · 02/09/2009 at 4:58 PM
Nuvaziavau siandien ir nusipirkau “ne Karibus”….
jurga · 02/12/2009 at 7:30 PM
Nors knyga ( su autoriaus parasu!) vyras atnese dviem musu dukroms, pirma perskaiciau ja as :-). Tiksliau net neperskaiciau, o “suvalgiau” per valandele!
Smagi knyga, rekomenduoju visoms “busimu kapitonu,-iu” mamytems. Ir vaikams, zinoma:-)
Comments are closed.