Apie uostą ir miestą

Klaipėdos miestas ir uostas yra atskiri pasauliai, nors buvo metas, kai tai buvo vienas gyvas organizmas. Sovietmečiu aklina tvora nuo miesto atsiskyręs uostas ir dabar pasiekiamas ne visiems. Kitą vertus – o ar reikia? Nemanau.

Darbo reikalai nuvijo iki vilkikų kompanijos „Klasco Towage Assistance“ biuro uždaroje „Klasco“ teritorijoje, Žiemos uosto vakarinės krantinės pačiame gale. Beje, ne taip seniai šioje vietoje reikėdavo pasieniečiams prisiduoti prieš išplaukiant į jūrą ar grįžus.

Norint patekti į vidų, reikėjo praeiti kontrolės punktą, kuriame gavau laikiną leidimą, pasakęs, kas mane kviečia ir parodęs dokumentą. Jau viduje teko palaukti mane kvietusio asmens ir tas kelias minutes pasijutau, kaip kadaise to paties savininko „Achemos“ gamykloje (esu dirbęs koncerne, bet ne gamyboje).

Važiuojant per teritoriją, o vėliau grįžtant iki miesto (matot, net rašau lyg būčiau ne toje pačioje Klaipėdoje), mintyse pritariau buvusio uosto kapitono Sigito Šilerio žodžiams, kad paprastam miestiečiui nėra ko lįsti į uostą. Taip, erdvės čia daug, veiklos rastųsi, bet kurių velnių?

Vieną vasaros vakarą dalyvavau Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto paskaitoje apie Žiemos uostą, jo atsiradimą XIX amžiuje ir gyvavimą XX amžiaus pradžioje. Lyg „nuotraukų archeologas“ jis demonstravo iliustracijas ir pagal jose esančius vaizdus atkūrė tuomečio miesto ir uosto gyvenimą.

Jų neskyrė aukšta tvora, vaikai, moterys, vyrai laisvi vaikštinėjo po Žiemos uostą. Vėliau radosi kelios uždaros erdvės, bet nebuvo taip, kaip nutiko sovietmečiu – visas uostas, beveik visas miesto priėjimas prie marių, liko atkirstas nuo žemyno.

Paskaita baigėsi diskusijomis, kuriose jau minėtas S.Šileris ir aiškino, kad nėra ko „civiliokui“ (čia mano, ne jo terminas) eiti į gamybos teritoriją, kur, grubiai šnekant, nemokšai ant galvos jūrinis konteineris gali užkristi.

Ir dar, argumentavo S.Šileris, miestui uostas jau atseikėjo dalį savo krantinių, bet miestas jų neišnaudoja.

Aš visad kartoju, kad Danės krantinėse turėtų stovėti laivai, o juose galėtų gyventi žmonės. Tokie butai ar viešbučiai (ar viešnamiai, galų gale) galėtų nemokėti miestui mokesčių už elektrą, vandenį, bet būtų gyva miesto puošmena. Sako, panašiai yra Kopenhagoje, Stokholme. Įsisvajojau, kai krantinės jau dabar griūną, ar ne?

Bet grįžkim prie Žiemos uosto. Nieko įspūdingo, apart aukštaūgių uosto kranų, nemačiau. Bet jausmas malonus: visad svajojau pasidairyti į marias, uosto vandenis nuo krantinių, kurios uždarytos paprastiems žmonėms. Pamatyti uostą gyvai ir iš arti. Mažai to matymo buvo, norisi dar, ir, esu tikras, bus.

Gal įsileis dirbantys uoste, kurie, anot to paties S.Šilerio, čia praleidžiantys 8 valandas mano, jog atlieka labai svarbų darbą ir kas vyksta už uosto tvoros mieste, jiems nerūpi, nors gyvena tame pat mieste.

Iš kitos pusės, miestiečiui, gyvenančiam šalia uosto, bet jo gyvai nemačiusio, žodžių derinys „jūrų uostas“ gali skambėti tuščiai. Protą gal pasieks, bet suvokimo ar širdies, ne.

„Nori pamatyti uostą – tapk uostininku“, — sako S.Šileris.

Net neketinau to daryti, bet pamačiau. Kai ką pavyko įamžinti „išmaniuoju žaisliuku“ — žiūrėkite kelias nuotraukas.