Uostamiesčio daugiakalbystė

Klaipėdoje reikia priprasti, kad čia nuo gimimo 40-50 metų gyvenantys žmonės nekalba lietuviškai – dažniausiai tik rusiškai. Lietuviškai supranta, bet kalbėti nemoka.

Jiems ir paskaitos kartu su lietuviais gali būti dėstomos nevalstybine dvikalbe – sakinys viena kalba, sakinys kita.

Aš ne prieš, nors kaip atpratusį truputį erzina. Ne turistai juk, pošimts. Ir kartais toleranciją (kurią taip mėgstama pašiepti pravardžiuojant tolerastija) nenuslopina sukilę nacionalistinio atspalvio jausmai, nors aš pats, brač, esu negrynas lietuvis: su žemaitiško, vokiško ir dar kitokio kraujo priemaišomis. Bet gerbiu šalį, kurioje gyvenu, ir stengiuosi kalbėti gražiai oficialia šios šalies kalba.

Jei tik pavyksta, vengiu ir taip vadinamų rusiškų triaukščių keiksmažodžių. Šiandien išgirdau legendą, neva žymieji rusiški keiksmažodžiai, kurie, kaip mes esame girdėję, atėjo iš mongolų-totorių, šiųjų kalboje nėra keiksmai, bet rusai tiek nemylėjo (ir nėra už ką) okupantų, kad jų žodžius pavertė keiksmais.

Bet grįžkime į XXI amžiaus pradžios vienintelį (kol kas?) Lietuvos uostamiestį. Daugkalbystė tokiame mieste natūralus dalykas ir mano minima dvikalbystė tik mažmožis, palyginus su didžiaisiais pasaulio uostais ar metropoliais. Ai, su tuo pačiu Vilniumi.

Etninės grupės su sava kalba, tradicijomis ir izoliuotu gyvenimu „valstybė valstybėje“ — natūrali persimaišiusio pasaulio dalis. Nuo emigrantų nukraujavusios Lietuvos laukia toks pat likimas: čia rasis vis daugiau etninių grupių, o svetur lietuviai jau ir taip nuo seno (ne visi, žinoma), stengiasi rinktis į krūvą.

Neišmoksta ir lietuviai svetimos kalbos. Asmeniškai pažįstu vertėjaujančius lietuviams (nebūtinai geriems) Anglijoje ir Šveicarijoje. Bet nekalbu apie svetur gimusius ar karjeros siekiančius lietuvius (Ignalinos AE direktorius kalba lietuviškai?).

Pasikartosiu: man tolerancijos užtenka. Kadaise atvykę iš „Didžiosios tėvynės“ jie niekada nemanė, kad pasikeis santvarka ir Lietuva taps nepriklausoma. Niekada nemanė, kad rusų kalba bus nevalstybinė.

Tik jei vis dar jiems pataikauja valstybinių institucijų oficialūs asmenys, tai truputį pikta. Juolab tokioje įstaigoje kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. O gal gerai išmokti paskaitose ir mūsuose dar gajų rusiškų jūrinių terminų? Kad tik nesipainiotų galvoje.

Kalbant apie etnines grupes, rusiškai kalbančius uosto darbuotojus apibūdinčiau kaip tokią grupę.

Po darbo valandų miestas trumpam pagausėja ir gali sutikti tipiškų tos grupės narių: tamsiai apsirengę, išpurtusiais veidais, tik jiems būdingais, nors forma neypatingais, barzdele ar ūsais, nuobodžia šukuosena. Tokiam dar nepravėrus burnos gali pasakyti – uosto darbininkas, o kai prakalbs, beliks pasitikslinti, kurioje krantinėje dirba.

Kaip teisingai yra sakęs (o „Ant bangos“ aprašė)  buvęs uosto kapitonas Sigitas Šileris, uostas ir miestas – atskiri pasauliai.