Kaip buriuotojai mano koncertą išgelbėjo

„Vėjo pamušalų“ įrašas „Ko reikia regatai?“ priminė man vieną seną istoriją. Susijusią su buriuotojais ir renginių organizavimų.

Tai buvo „gūdžiais“, berods, 1991 (ar 1992) metais, kuomet dar mokiausi Nidos vidurinėje mokykloje. Jau buvau prisišliejęs prie renginių organizavimo, įrašų ir koncertų kompanijos „Arta Sound“ kolektyvo, susipažinęs su bliuzo grupe „Kontrabanda“ ir sugalvojau jos koncertą surengti Nidoje.

Rėmėjas buvo vyresnėje klasėje besimokęs juodkrantiškis Dalius. Tais laukinio kapitalizmo laikais jis jau „suko biznelius“ ir lengva ranka davė man 50 JAV dolerių (jergutėliau, tuomet tiek ir užteko!).

Idėja yra, pinigų turim – metas imtis reikalo. Ačiū anuomet „Arta Sound“ dirbusiai Aurelijai, kuri nemenkus organizavimo rūpesčius prisiėmė. Sutarti su Nidos „kultūrnamiu“ (dabar Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“) nebuvo sunku.

Ir taip besirengiant koncertui vieną aukso vertės patarimą davė mama. Jie rekomendavo jau sutartą koncerto dieną balandį nukelti į gegužę. Tuomet, kai Nidoje vyks buriavimo varžybos. Pranašiškas patarimas – į koncertą susirinko pustuštė salė. Tarp žiūrovų buvo keli klasiokai, o didžioji dalis – buriuotojai. Jei ne jie, būtų buvęs koncertas tik saviems…

Pats koncertas man paliko neišdildomą įspūdį – taip groti gitara, kaip tai darė Vilius Ančeris, man ir iki tol, ir po to neteko matyti. Virtuozas. Genijus.

Ak, tiesa, grojo dar ir viena merginų grupė — „Auksinis vanduo“. Jų koncerto nepamenu. Bet praėjusį savaitgalį iš Klaipėdos parsivežiau grupės įrašų juostą. Reikės ieškosiu juostinio magnetofono.

Taigi, į koncertą atėję buriuotojai mane išgelbėjo nuo visiško kracho. Nepamenu kiek bilietai kainavo, bet tiek keli rubliai už bilietą pagelbėjo. Galiu pasigirti – buvau pirmasis, grupei „Kontrabanda“ sumokėjęs honorarą! Aišku, pinigų gavo ir „Auksinis vanduo“, o liūto dalį pasiėmė renginį įgarsinę ir apšvietę „Arta Sound“.

Kol aš rūpinausi organizaciniais reikalais (pinigus honorarams slapčia skaičiavau „Agilos“ tualete), mano brolis visus nusivedę į restoraną (tą patį, kuris dabar vaiduokliu virtęs) – koncerto rengėjai vaišina! Valgį žadėjau, bet ne restorane… O kai atėjau, man liko keli sumuštiniai ir sąskaita…

Nepamenu, ar restorane buvo kas iš buriuotojų (buvau organizacinio streso būsenoje), bet tąkart pasirodė daug žmonių. Užtat tiksliai pamenu, jog kai nuėjome nakvynės, keli buriuotojai buvo – flirtavo su „Auksinio vandens“ merginomis. Gal prisipažinsit, kas ten buvot?

Nakvojo muzikantai poilsio namuose, kuriuose dabar — „Tarptautinio turizmo paslaugų centras „Nidos Seklyčia“.

Taip jau nutiko, kad restorane buvo „pravalgyti“ paskutiniai mano turėti „rėmėjo“ rubliai, tad už nakvynę sumokėti nebeturėjau kuo. Ir vėl ačiū mamai – ji sutarė su ponia Irena (tuomet tuos poilsių namus prižiūrėjo, dabar — „Nidos Seklyčios“ savininkė) ir pati už nakvynę sumokėjo. Aš po to, žinoma, mamai skolą gražinti turėjau.

Tad ačiū mamai, visiems koncerto dalyviams, o šiuokart – ir buriuotojams, gausiausiai to koncerto žiūrovų grupei.

Niekaip kitaip – koncertai ir vakarėliai būtina buriavimo regatų dalis.

P.S. Prieš balažin kiek metų vykusio koncerto nuotraukas turiu. Bet neturiu skenerio, o perfotografuoti juodai-baltas nei šis, nei tas. Tad parinkau daug maž nuotaiką atspindinčią (iš 2007 metų KMR).