„Ambersail“ — mokslinė ekspedicija

Šiandien ant bangos — „Ambersail“ VI etapo narys, buriuotojas, „orų berniukas“ , horoskopų ir žodžio meistras, meteorologas ir žurnalistas, geras mano bičiulis Naglis Šulija.

„Sveiki, turiu (turime) vieną glaciologinę problemėlę. Link Ugnies Žemės plaukiančio „Ambersail“ kapitonas truputį nerimauja dėl ledų — juk reikės leistis piečiau 50° pietų platumos, o susidurti visai nesinori. Gi mano turima informacija yra labai skurdi. Tinklalapiai daugiausia skirti mokslui ir „į temą“ nedaug tepasako.

Tarkime tokia problema: yra tinklalapis, kuriame yra informoacija apie visus didesnius nei 10 jūrmylių skersmens ledkalnius. Beveik visi jie dreifuoja piečiau 60° p.pl., taigi, su „Ambersail“ neturi nieko bendra. Tačiau yra ir mažesni ledo gabalai — literatūroje radau palyginimą „kaip automobilis“. Jie pasklinda į šiauriau esančias platumas, pasiekia Horno ragą ar bent jau Dreiko sąsiaurį, o tai jau gali būti pavojinga plaukimui.

Tris dienas knisausi po internetą, tačiau patikimų prognozių apie tokius ledus neradau. „Vendee Globe“ tinklalapyje aptikau nuorodų, kad kai kurias lenktynėse dalyvaujančias įgulas informacija aprūpina prancūzai, bet, kaip suprantu, ta informacija juos pasiekia kaip tekstas ar rekomendacijos ir skirta tiktai „savoms“ jachtoms. Taip pat radau nuorodų, kad tie mažesnieji ledo šmotai, dydžio „kaip automobilis“, pasklinda tiktai tam tikros temperatūros vandenyje.

Išplėtus paieškas internete giliau (juokdariai tie, kas sako, jog ten galima rasti viską), pavyko nustatyti vieną dalyką — jei būsi ties Horno ragu, tai pradedant ~55° S ir toliau tiesiai į šiaurę, plaukiojančių ledų sutikti labai sunku. Bet stiklinėj su kokteiliu pasitaiko.

Kitur vandenyne siūlo vizualius metodus, ypač iš palydovo (bet daugiausia skirtus didesniems nei 10 jūrmylių skersmens ir piečiau 60° S), lokatorium (nors pažymi, kad tikslumas menkas ir rezultatai prasti, o tokių, kurių dydis — kaip fortepijono — šis metodas visai nepastebi) ir dar vizualiai (ypatingai „gerai“ metodas veikia naktį, vienutininkų lenktynių apie svietą metu).

Tiesa, dar yra metodas „spjauk į baimes ir plauk“. Atrodo, dauguma buriuotojų šia taisykle ir vadovaujasi, dar kai kada įterpdami vizualius metodus.

Dar siūlo pasidomėti vandens temperatūra už borto. Mat mokslo žmonės skiria šaltuosius antarktinius ir ne tokius šaltus subantarktinius vandenis. Pasirodo, ledai mėgsta antarktinius (kur nuo -1 iki +4 laipsnių) ir labai nemėgsta subantarktinių +6 – +14 laipsnių. Žinoma, laikas nuo laiko pasitaiko Belgijos ar Prancūzijos dydžio ledo gabalų, kurie pro Folklendus drąsiai šutina Argentinos tango ar Brazilijos sambos šokti, bet apie didvyrius — kita daina. Sunkus jų kelias.

Beje, dėl -1C — taip ir buvo parašyta. Iš geografijos kurso pamenu, kad sūrus jūros vanduo ledu virsta prie -4C. Tai -1C ledkalniams jau gali atrodyti tiesiog kaip namai gimtieji. Kadangi ties Hornu vanduo visgi šiltesnis nei -1C, tai ir ledai toli gražu ne kaskart pasitaiko.

Tai tiek žinių glaciologiniais klausimais pastaruoju metu surinkti pavyko. Ne kaži kas, bet pažintine prasme vis tiek įdomu.

Belieka tiktai įsivaizduoti Simą su termometru vandens temperatūrą matuojantį. Būtų ne tiktai diplomatinė misija, bet ir mokslinė „Expedicija“.

Jeigu kas nors turi kokių nors žinių kurios dabar gali padėti išspręsti šitą glaciologinę (ar kaip ją kitaip vadinti — gal saugumo, okeanografinę?) problemėlę, būkite geri — praneškite. Būsiu labai dėkingas“.

P.S. Nuo savęs pridedu tik keletą nutoraukų, vaizdžiai iliustruojančių ledkalnių didybę ir pavojus.